M. Žiedas: "Nesu kostiumuotas manekenas"(2)

Bendraudamas su Lietuvos televizijos "Panoramos" vedėju Marijumi Žiedu (38) nejunti jokių žvaigždžių ligos simptomų. Paprastas, nuoširdus, ramus vyras sako, kad pagrindinė jo taisyklė - elgtis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi.

- Žinių vedėjai - vieni iš nedaugelio televizijos žmonių, kurie dirba ir vasarą. Ar nepavydu kolegoms?

- Šiek tiek pavydu, bet, kita vertus, geriau jau nedaug - dvi ar trys savaitės, bet jau koncentruotų ir kokybiškų atostogų. Man patinka pasyvios atostogos. Esu namisėda. Geriausias poilsis man yra poilsis namuose. Pirmiausia ilgai išsimiegu, paskui ramiai pabūnu gamtoje, atsiriboju nuo kasdienių darbų, paskui, kai jau kiek atsigaunu, pradedu visokius garažų tvarkymus, darbus, kuriems per darbo savaitę neatrandu nei laiko, nei jėgų.

- Jau daugelį metų vedate "Panoramą". Kokio pobūdžio laida jums būtų priimtiniausia, jei ne žinios?

- Atvirai pasakius, žinių nenorėčiau keisti į nieką kita. Jau daugiau nei 5 metus dirbu "Panoramoje", jie pralėkė kaip viena akimirka. Nenorėčiau nieko keisti. Dar nebuvo tokio pasiūlymo, kad imčiau ir susigundyčiau.

- Niekas nebandė jūsų persivilioti?

- Ne. Gal čia atrodau taip savo vietoje, kad kitiems net mintis tokia nekyla. Kita vertus, žinių vedėjo darbas yra toks gerąja prasme konservatyvus. Jis nemėgsta permainų. Jos nesuteikia solidumo ar pastovumo. Tad toks keitimasis ar perėjimas būna labai retai.

- Kaip jus įpareigoja jūsų darbas?

- Manau, kad bet koks viešas žmogus turi rodyti pavyzdį, nes yra atpažįstamas, ir kartais galbūt kas nors norės į jį lygiuotis. Labai svarbu yra skleisti tinkamas vertybes. Ypač šiandieniame pasaulyje, kai tų vertybių nelabai ir liko arba jos yra, bet tik kaip niurzgančių senukų laisvalaikio būdas. (Šypsosi.) Tad šia prasme manau, kad visur - tiek gatvėje, tiek vairuodamas automobilį, tiek parduotuvėje - turi elgtis padoriai. Aš taip ir stengiuosi. Kita vertus, tai nelabai pjaunasi su mano būdu. Gal iš tėvų paveldėjau atsakomybės, pareigos jausmą. Tiesa, kartais jis net kiša koją, nes darbas tampa svarbiau negu laisvalaikis ar šeima. Mano moto yra toks: elkis su žmonėmis taip, kaip nori, kad jie elgtųsi su tavimi. Man tai nėra sunku ir išeina natūraliai.

- "Panoramoje" atrodote rimtas, santūrus žmogus. Tai kaukė ar tikrasis jūs?

- Ten esu aš. Tai, kad vienoje aplinkoje galiu būti linksmas ir kvailioti, dainas dainuoti ir šokti, nereiškia, kad kitoje negaliu būti rimtas. Tai yra mano darbas. Man tai yra normalus dalykas. Žinau, kad jei esu eteryje, turiu atrodyti solidžiai, patikimai, tad toks ir esu. Niekada žmogus nebūna visur vienodas. O namuose galiu būti koks noriu - galiu tylėti pusę dienos. Svarbiausia, kad artimi žmonės labai gerai tą supranta ir priima tave tokį, koks esi. Nereikia nieko vaidinti.

- O, tarkime, tarp nepažįstamų žmonių ar esate susidūręs su tam tikrais stereotipais apie laidų vedėjus?

- Taip. Žmonės iš pradžių mano, kad esu tas niūrus, rimtas, žemu balsu kalbantis vyras. Bet kai pabendrauja kitoje aplinkoje, jie nustemba. Ir ne tik šiaip žiūrovai, su kuriais susiduri, bet net ir kolegos. Bendrauju su žmonėmis stengdamasis sukurti jiems malonią aplinką. Suprantu, kad nepažįstama situacija, žmogus iš televizoriaus gali priversti jaustis nejaukiai. Dar iš "Teleloto" laikų pamenu. Žmonės atvažiuodavo iš įvairiausių kampelių ir jie nebūdavo drąsūs. Lietuviai apskritai yra kuklūs. Jie jaučia ribas ir tai yra labai gerai. Aš irgi esu už ribas. Tad mano užduotis yra bendrauti taip, kad jiems būtų smagu, kad jie pasijustų gerai, kad jie pamirštų tą baimę, kad paskui grįžę į savo gyvenvietę galėtų pasidžiaugti gerai praleistu laiku ir pasakyti, kad tas žmogus, pasirodo, yra žmogus, su kuriuo gali pasikalbėti, o ne kostiumuotas, kaklaraištį pasirišęs manekenas. Man patinka, kai žmonės jaučiasi gerai, tada jauti nepaprastą džiaugsmą ir laimę.

- Pats esate filosofijos magistras. Ar kaip nors panaudojate kitados įgytas žinias, susiformavusią pasaulėžiūrą šiandien?

- Tai, kad patekau į filosofijos studijas, buvo vienas iš nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Supratau, kad tai man davė neįtikėtinai daug - tikrą pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, akiratį. Tai buvo neįkainojama patirtis. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei nebūčiau įstojęs į filosofiją ir baigęs šių studijų. Man tai padarė labai didelę įtaką ir ją jaučiu iki šiol. Tos vertybės, tiesos ir objektyvumo siekimas irgi kilo iš ten. Kita vertus, platesnis požiūris, akiratis leidžia pamatyti daugiau. Tai nėra tas primityvus žmogaus požiūris, kai matoma tik gera arba bloga, tai yra instinktyvus siekis surasti argumentą ir "už", ir "prieš". To be filosofijos tikrai nebūtų.

- Filosofija buvo tikslingas jūsų pasirinkimas?

- Liūdna pasakyti, bet ne. Kita vertus, kiekviename iš mūsų yra tam tikri sunkiai paaiškinami polinkiai. Pats turiu vaikų, mačiau, kaip skiriasi kūdikiai, kurie dar yra kaip baltas popieriaus lapas, kuriame, atrodo, gali rašyti ką nori. Bet ne. Jie nėra visi vienodi balti lapai. Jie yra skirtingi. Manau, kad manyje irgi buvo kažkas, kas stūmė į tą pusę. Buvo keista, nes tik paskutiniais metais mokykloje susivokiau, kad viskas, mokykla baigiasi, o ką toliau daryti. Tuomet - 1992 m. - net ir labai didžiulio pasirinkimo nebuvo. Mano tėvai - medikai. Vėliau jie

prasitarė, kad slapta tikėjosi, jog medikas būsiu ir aš, bet kadangi man visiškai nesisekė chemija, supratau, kad negalėsiu stoti į mediciną. Bandžiau stoti į teisę, pritrūko vieno balo, įstojau į filosofiją. Iš pradžių tikrai buvo sunkoka, nes netaikiau ten. Bet paskui buvau labai dėkingas likimui.

- Ką jums suteikė darbas "Panoramoje"?

- Išmokau labai daug dalykų. Nesu baigęs žurnalistikos. Viskas, ką išmokau, išmokau pats. Kartais atrodo, kad gal ir reikėtų tokio gilesnio teorinio pamato, bet, kita vertus, ką jau savo kailiu patyrei, niekada nepamirši. Negaliu pasakyti, kad darbas "Panoramoje" padarė kokių nors esminių pokyčių mano asmenybei. Supratau, kad vienas iš tiesų esi niekas, tik komandinis darbas sukuria tą galutinį produktą. Kiekvienos grandies darbas yra labai svarbus. Be to, pradedu suvokti, kaip reikia gerbti vyresnius žmones, kurie nugyveno ilgesnį gyvenimą, daugiau matė, galbūt daugiau knygų perskaitė, daugiau patyrė. Jaunimas dabar kartais mano, kad jie viską žino. Taip, iš tiesų pasaulis dabar labai greitai keičiasi, atsiranda labai daug naujų dalykų, kurių mes net įsivaizduoti negalėjome prieš 20 metų, ir jaunimas juos daug greičiau pagauna, supranta, bet metų patirtis tų žmonių, kuriuos vadina senais bambekliais, yra labai svarbi. Jei žmogus sugeba tą suprasti ir pasisemti tos patirties, jam tai bus tik į naudą. Reikia gerbti amžių, patirtį, nesvarbu, kad žmogus gali būti bjaurus, bet jis žino daugiau už tave. Tai reikia sugebėti įvertinti ir gerbti.

- Daugelis skundžiasi, kad tiek žiniose, tiek apskritai televizijoje yra pateikiama labai daug neigiamos informacijos. Kaip jūs manote, kodėl tokių naujienų yra daugiau?

- Vienas vertus, jų iš tiesų yra daug. Kita vertus, žmonės labiau pastebi neigiamą informaciją, nes ji siejasi su nesaugumu, pavojumi, o tai žiūrovui yra daug svarbiau negu koks nors teigiamas dalykas, kuris, be to, su tavimi nėra susijęs. Pavyzdžiui, koks nors mokslininkų atradimas. Iš principo jis yra labai svarbus - galima didžiuotis. Tačiau paprastam žmogui - kas iš to, kai jam reikės mokėti už šildymą ar kai banditai gatvėje ims lakstyti. Vis dėlto kiekviena žinių tarnyba pati nusprendžia, kiek reikia vienokios ir kiek kitokios informacijos. Galbūt kartais nueinama tuo lengvesniu keliu. Nes geros informacijos reikia ieškoti, o ieškoti ne visada norisi. Lietuvos televizijos žiniose visada bandome atrasti ką nors pozityvaus. Aš ginčyčiausi su tais, kurie sako, kad televizija turi rodyti tą, ką žmonės nori žiūrėti. Manau, kad ypač nacionalinis transliuotojas turi atlikti tam tikrą ugdomąją misiją, turi auginti žiūrovą, suteikti teigiamos informacijos, pateikti bendražmogišką vertybinę poziciją. Prie televizoriaus praleidžiame tikrai labai daug laiko. Ir jeigu žiūri tik tą "tralialia", nieko iš tavęs nebus.

- O kaip manote, ar žinių vedėjams turėtų būti taikomas koks nors amžiaus cenzas?

- Sunku pasakyti. Jei žiūrėsime į Vakarus, ten amžius suteikia solidumo, patikimumo įspūdį. Mūsų šalyje ir turbūt visoje posovietinėje erdvėje yra kitaip. Po nepriklausomybės atkūrimo į televiziją ėjo jauni žmonės. Ypač į komercinius televizijų kanalus. Gal ir susidarė toks įspūdis, kad vedėjai turi būti tik jauni ir gražūs, aukojant patirtį ir kitus dalykus. Bet tai yra objektyvių priežasčių pasekmė. Gal tada reikėjo to jaunatviškumo, gyvybingumo.

- Gal pamenate, kokie didžiausi kuriozai jums buvo nutikę tiesioginiame eteryje?

- Tiesioginis eteris yra labai įdomus fenomenas. Čia viskas priklauso nuo tavo paties nusistatymo. Turi suprasti, kad to, ką pasakei, nesugrąžinsi. Man taip yra netgi paprasčiau. Be abejo, kuriozų buvo visokių. Pamenu, buvo mano pirmieji mėnesiai darbe, vedžiau vakarines žinias. Ėjau atsispausdinti žinių teksto, tačiau sugedo spausdintuvas. Nusiunčiau tekstą į studiją, einu ir galvoju, kad tik sufleris nesugestų. Na ir ką - atsitiko viskas, kas ir galėjo atsitikti. Sėdžiu priešais kamerą, teksto neturiu, o sufleris užstrigo. Gražiai pasisveikinau ir kažkaip pristačiau pirmą reportažą. Per jį kolegos sugebėjo perkrauti suflerį ir viską sugrąžinti į vietas. Bet tą akimirką buvo toks kosmosas, net neprisimeni, ką sakei, įsijungia autopilotas.

- O dabar dar nerimaujate prieš eidamas į eterį?

- Taip, yra dar nerimo, bet aš su juo esu jau kaip ir susidraugavęs. Gal iš šalies atrodo visai kitaip. Kolegos juokauja: likus pusei minutės iki eterio visokius pokštus skaldai, o įsijungus kameroms staiga lyg persijungi. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet tokia yra mano prigimtis.

- Gal turite kokių nors prietarų, ką darote, o ko ne prieš tiesioginį eterį?

- Prietarų neturiu. Bet yra tokie paprasti fiziologiniai dalykai. Pavyzdžiui, negerk gazuoto vandens prieš tiesioginį eterį, nes bus bėdos. (Šypsosi.) Kitas dalykas - negalima bėgti prieš eterį, nes uždusi ir neprakalbėsi. Bet tai ateina su patirtimi.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"