J. Radzevičius: "Mano vardas įpareigoja stengtis"

Daugeliui lietuvių "Teleloto" vedėjas Jonas Radzevičius yra lyg sėkmės pranašas. Tuo tarpu sėkmė neaplenkė ir jo paties. Tvirta šeima, geras darbas - ko daugiau norėti? Ir nežinia, ar tai vien tik didelio triūso, ar sėkmės rezultatas.

- Vardas "Jonas" reiškia "palaimintas, išklausytas". Ar jaučiate savo gyvenime, kad esate palaimintas sėkmės?

- Žmonės sako, kad sekmadienukai (sekmadienį gimusieji) yra palytėti sėkmės. Kiek čia yra tiesos - vargu ar kas galėtų moksliškai įrodyti, bet tikėti tuo tiesiog malonu. Kita vertus, sėkmė labiau matoma ar akcentuojama, o nesėkmėmis niekas per daug ir nesigiria. O ir vardas Jonas įpareigoja gyvenime stengtis. Tą įrodo Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Jonas Vileišis - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Jonas Švedas - kompozitorius, Jonas Kronkaitis - Lietuvos kariuomenės vadas, jeigu norite, ir Jonas Kazlauskas, Jonas Valančiūnas ir visi mano pažįstami talentingieji Jonai ir Jonukai. O ir kaip į vertimus pažiūrėsi, Jonas iš hebrajų kalbos reiškia "Dievas (Jahvė) yra gailestingas". Taigi traktuoti ir filosofuoti gali daug.

- Kas jums išrinko tokį vardą?

- Ko gero, tai tipiška sovietmečiui, tokia maloniai nostalgiška prisiminti anų laikų vardo davimo istorija. Gūdžiais 1976-aisiais, kai vienais ir tais pačiais metais vyko ir žiemos, ir vasaros olimpinės žaidynės, kai įkurta "Apple Computers" kompanija, o Amerikoje išrinktas naujas prezidentas, kai Lietuvoje formavosi mano karta, tarp kurių Šarūnas Jasikevičius, Egidijus Dragūnas, Ramūnas Vyšniauskas, Nerijus Juška ir kiti, vienuose gimdymo namuose aštunto mėnesio aštuntą dieną gimiau aš. Mano mama tyliai apžiūrinėdama ir myluodama visaip tikrino, kaip čia man dera vardas Ramūnas, o tada pasirodė linksmai nusiteikusi vyriška draugų bendradarbių kompanija su mano tėčiu priešakyje. Pakėlė ne vieną tostą už gimusį... Joną. Tais laikais vyrai ir jų žodis buvo gerbiami, o moterys buvo mylimos ir mylinčios. Juk ką čia ginčysiesi su mylimuoju.

- Jonų jūsų šeimoje ne vienas ir ne du. Kaip švenčiate Jonines? Kokių tradicijų laikotės? Kokių dovanų gaunate ar ką pats dovanojate?

- Taip, kuo jau kuo, o šiuo gėriu galiu pasigirti. Mano amžiną atilsįseneliai - dvi nepaprastos ir labai įdomios asmenybės, pragyvenę spalvingus gyvenimus taip pat buvo Jonai - suvalkietis Jonas Žemaitis ir kupiškėnas Jonas Radzevičius, mano tėčio antras vardas buvo Jonas, o galų gale mano nepakartojama, įdomi ir mylima mama mamaitė yra Janina. Tad mes dažniausiai su ja apsupti artimiausių žmonių ir švenčiame su dainomis, medžio apsikabinimais, paparčio žiedo paieškomis, su dovanotais ąžuolų vainikais, ar ąžuolo lapais papuoštomis skrybėlėmis, leidžiamės į nuotykių kupiną trumpiausią naktį. Ryto sutikimas kiekvienąkart būna vis kitoks. Be to, visada įsimintini kūrybingų bendradarbių ir draugų sveikinimai. Beje, anksčiau sveikindavo Jonus ir Janinas labai paprastai - ant durų pakabindavo ąžuolų vainiką, o tu, žmogau, jau pats mąstyk, ką vaišinti. Taip pat yra senovinis paprotys nuogam išsivolioti rasoje, bet iki jo dar nepriaugau.

- Ilgus metus vedate "Teleloto", kokių netikėčiausių reakcijų matėte, pranešus apie didelį laimėjimą?

- Kiekvienas žaidėjas - atskira istorija, skirtingos ir reakcijos. Su savo šauniąja kolege Jurga tampame liudininkais bučinių lietaus, pergalingo šūksnio ar šokio, nuoširdaus juoko ir santūraus linktelėjimo ar šoko būsenos, sužinojus, kad laimėjo naują 70 tūkst. litų vertės automobilį. Visos reakcijos labai tikros, nuoširdžios ir labai man mielos. Kita vertus, mes nematome, kaip reaguoja žmonės namuose prie televizijos ekranų ar kompiuterių, tikrindami bilietus ir sužinoję, kad laimėjo pusę ar visą milijoną. Apie tai jau galėtų papasakoti kaimynai ar aplinkinių namų gyventojai. Tokių istorijų skaičiuojama, jei neklystu, 96-ios, beveik šimtas "Teleloto" išdalytų milijonų. Neblogai, ar ne?

- Sakoma, kad lietuviai savo emocijų beveik nerodo. Ar iš tiesų taip? Ką byloja jūsų daugiametė patirtis?

- Žmonių yra daug ir įvairių, sunku brėžti bendrą vardiklį, bet tvirtinti, kad lietuviai yra santūrūs ir nerodo emocijų, tikrai negalėčiau. Turbūt kiekvienas, peržiūrėjęs savo giminaičius ar draugus, negalėtų taip tvirtinti - kokių perlų ten galima rasti. Tas pats ir televizijoje, ir radijuje, ir renginiuose. Nuo XIV a., kai Lietuva buvo didžiausia valstybė Europoje ir toliau ėjo sudėtingu istorijos keliu, mes iš visų pasiėmėme po truputį, ir mumyse tiek visko daug, kad oi oi...

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"