J. Kurauskas: bijau būti geras, kad nepasidaryčiau blogas

Kai žmogus magiška pavarde prislopina balsą ir pradeda juokingą istoriją, jame išvysti šviesaus atminimo aktorių Henriką Kurauską, kai jis sako, kad taip žmonių mylėti negalima, jame atpažįsti Eleną Kurauskienę, iki šiol slaugančią pasaulį gerumu. Bet Julius Kurauskas ir be tėvų priminimo yra tiek visko nuveikęs, kad iškart iškeli rankas - nepavyks to apžioti viename rašinyje.

Dviejų muzikos akademijų (Lietuvos ir Latvijos) dėstytojas, docentas, vienas geriausių gitaristų, pelnęs pripažinimą tarptautinėje erdvėje, klasikinės gitaros mokyklos, Gitaros muzikos rėmimo fondo įkūrėjas, konkursų organizatorius, bene pirmasis gitaristų konkursą įkėlęs į internetą, kurį stebėti galėjo suinteresuoti viso pasaulio gyventojai...

J.Kurauskui pakako kelių dienų, kad iš griuvenų atsirastų 60 vietų koncertų salė (žr.grf. lt), kurios akustika traukte traukia žvaigždes. Joje jau grojo rusų gitaros džiazo karalius Aleksandras Vinickis, kitą savaitgalį gros megažvaigždė Evgenijus Finkenšteinas.

Vaikystėje J.Kurauskui užteko vieno vakaro, kad pramoktų groti gitara. Jau tada jis buvo, kaip pats tvirtino, “pirmas bernas kaime”...

Bet jis sako:

- Nieko nedarau gyvenime, kad būčiau pirmas. Ne paslaptis, bet, ko gero, niekam neįdomu ir koktu girdėti apie tai, kad gavau vardą nuo filmo “Julius Janonis”...

- Jūs gavote vardą, poetą vaidinęs tėtis - valstybinę premiją...

- O mama - mane... Įdomus dalykas - aš kartą pagavau save sakantį J.Janonio eilėraštį mintyse, tai buvo labai seniai, bet supratau, kad jo mintis man labai artima: “Visas mano noras - tobulumo siekti, radus jį, sužibti kartą lyg žvaigždė”. Bet, kaip žinoma, tobulumui nėra ribų. Vadinasi, tobulumo niekada nepasieksi, tobulumo niekada nerasi ir niekada nesužibsi kaip žvaigždė, bet noras siekti tobulumo yra kiekviename žmoguje, ko gero. Kas myli gyvenimą. Gal mažas girdėjau, kaip tėtis jas mokėsi, ką aš ten atsimenu, bet eilės fantastiškos; kartais studentams perskaitau, kad suprastų, jog vietoje stovėti negalima. Visi žinome, kad gyventi reiškia keistis, keistis reiškia gyventi, tai išgerkime tik už tai, kad visą laiką keistumės. (Juokiasi.)

- Jums keistis reiškia prisiimti vis daugiau įsipareigojimų?

- Aš jų nevadinu įsipareigojimais: kai sėdi į traukinį ir pradedi važiuoti, bėgiai veda vienu keliu. Tu gali dairytis į šonus, daužytis, jis kaip riedėjo savo bėgiais, taip ir riedės, ir už jokius pinigus mašinistas nepasuks į kairę. Svarbiausia nesipriešinti. Beviltiška priešintis.

- O ką reiškia priešintis?

- Jei išėjęs grybauti nerandi baravyko ir dėl to apkeiki mišką, apkeiki orą, Dievą, prieš tai buvusius grybautojus ir grįžti namo susiraukęs kaip rupūžė, perduodi savo susierzinimą šeimai, jei esi viršininkas - ir pavaldiniams, - tada tu priešiniesi gamtai. Bet jei grįžęs namo sakai, tiesa, aš nieko neradau, bet, Dieve, koks gražus buvo pasivaikščiojimas, tu važiuoji savo bėgiais. Jei aš jaučiu, kad galiu pakeisti, sakykim, klasikinės gitaros situaciją Lietuvoje, aš keičiu ir beveik veltui atvežu aukščiausio lygio gitaristą. Jei negaliu, sakykime, pakeisti situacijos, kad Lietuvą, nuostabų kraštą, palieka daug žmonių, nesipriešinu. Ką aš galiu padaryti? Nervintis? Kaltinti valdžią, istoriją, juos pačius? Ką aš tuo pakeisiu? Nieko, o sau pakenksiu ir tada nepadarysiu to, ką iš tiesų galiu. Žmonės nuolat lipa ant to paties grėblio bandydami pasiekti, kad pasaulis būtų toks, kaip nori jie. Ir gavę juo per kaktą galvoja, kaip jiems nesiseka gyvenime.

- Bet lieka neatsakytas klausimas, kodėl riedate būtent tąja kryptimi?

- Net nežinau... Nenoriu daug kalbėti apie save, bet kada kyla klausimas, kodėl aš tai darau, stengiuosi į jį neatsakinėti. Atsakymo nėra. Beviltiška ieškoti atsakymo. Juokais sakoma, kad meno žmogus, muzikantas - tai jau diagnozė. Kiekviename juoke yra dalelė juoko, visa kita yra labai rimta. Nesu iš tų, kurie gyvenimą idealizuoja, bet tikiu dar kažkuo... Kaip gali būti vien tik realybė?.. Kaip gali būti tik tai, kas matoma? Ir paprastai labai gerai matyti tai, kas bloga, bet kiek yra už tos realybės, už mūsų dalykų, aš tuo šventai tikiu. Mes kaip kačiukai akli šioje vietoje. Nebuvau niekada blogo žmogaus kailyje (nors vienąkart vaikystėje teko pabūti, paskui labai blogai jaučiausi), bet įdomu būtų pakalbėti su filosofiškai nusiteikusiu visam gyvenimui nuteistu žmogžudžiu, siaubūnu: kodėl jis taip elgėsi.

- Galbūt jis irgi neklausė kodėl?

- Iš principo tiek aš, tiek jūs, tiek mes visi pilni visko, esame ir geri, ir blogi, ir jautrūs, ir niekšai, bet kažkodėl išryškėja dalykai, kuriems mes pasiduodame. Iš šalies gali pasirodyti: na, šitas išprotėjęs, visur pirmas ir pirmas, bet aš nežinau, kodėl taip yra, aš specialiai šito nedarau. Aš labai gerai žinau, kas yra realu, žinau, kas yra žvejyba, žinau, kas yra krepšinis, aš žinau, kas yra futbolas, aš žinau, kas yra dviratis, žinau daug realių dalykų, aš normalus žmogus, aš puikiai orientuojuosi, aš suprantu, kas yra pabėgti nuo policijos, daug dalykų suprantu, bet aš nesuprantu, kodėl aš darau vieną dalyką visą savo gyvenimą, kodėl aš tais bėgiais važiuoju. Ir nenoriu suprasti. Man atrodo, kad ir nereikia suprasti. Viena man aišku: gyvenime viską reikia pasidaryti pačiam, juolab valdžia keičiasi - iš pradžių prie vairo buvo vieni, paskui stojo kiti, paskui atėjo tie, kurie jau buvo prie vairo, ir pradėjo keršyti tiems, kurie draugavo su tais, kurie buvo prie vairo, na, ir durnių laivas plaukia. Gyvenimas išmokė: jeigu nori ko nors pasiekti, pasiek pats - taip atsiras žmonių, kurie tau padės.

- Jums padėjo tai, kad esate garsaus aktoriaus sūnus?

- Žinoma, padėjo tėčio vardas. Jeigu atėjo Petras ir atėjo Julius Kurauskas, įdomiau yra būtent aktoriaus sūnus. Bet lazda turi du galus: jei Julius Kurauskas pasirodytų labai prastas, niekam neįdomus, jo neįgalumas padėtų Petrui iškilti. Na, o dabar, būkime atviri, Lietuvoje jaunoji karta nė nežino, kas buvo Henrikas Kurauskas, - na, ir teisingai, o kodėl jie tai turėtų žinoti. Taigi pavardė padėjo, bet, matyt, padėjo ir tie genai, bet genai ne vien tėčio. Ir mamos, ir mano senelių. Kai mano sesuo bandė sudaryti genealoginį šeimos medį, buvau pašiurpęs: vengrai, baltarusiai, žydai, aukštaičiai, žemaičiai, lenkai, gal jau nebevardysiu, įsivaizduojate, kiek visko ten yra?

- Skaičiau, mokėtės groti iš senelio.

-  Atsimenu, kaip jis groja su septynstyge gitara, buvo labai gražu. Atsimenu, kaip jis dainuoja romansą “Titaniko žlugimas”, - negirdėjau iki šiol, kad jį kas dainuotų, gal jis pats ir sukūrė, - o kaimynė verkia, na, sako, dar ką nors padainuokite. Padainavęs jis padėdavo gitarą, nes ji būdavo tik tam tikra vakaro dalis, tada aš prieidavau prie jos, ir jos piešinys man buvo įdomu (senelis mėgdavo kabinti gitarą ne stygomis į save, kaip paprastai daroma, bet piešiniu). Senelis sakė, neišmoksi, tai sunku, o ir pirštus kaip skauda, sakė. Jis man parodė paprasčiausią melodiją ir koks buvo nustebęs, kai aš ją išmokau per vakarą. Taip perėmiau visą senelio repertuarą ir jis nebeturėjo manęs ko mokyti. Kai aš trečiokas ketvirtokas atvažiuodavau, patikėdavo man savo gitarą ir aš išėjęs laukan grodavau ratu susėdusiems draugams. Dabar reikėtų ką nors pagroti, neatsimenu. Dabar, kai su jumis kalbu, atrodo, kad taip niekad nėra buvę.

- Dabar gitaros mokote kitus. Ar geram muzikantui kitų mokymas - ne gaišatis?

- Nemanau, kad muzikantas be trijų keturių gerų mokinių galėtų augti. Juk iš esmės mokytojas nieko nemoko, o jei moko, tai tokį reikia mesti. Mokytojas neturi teisės mokyti. Jis turi parodyti, kaip reikia mokytis, nes žmogus išmoksta tada, kai pradeda mokytis. Mokytojo darbas yra priversti jį pradėti mokytis. Užtat labai svarbu turėti mokinių, nes tada, kai jiems rodai, kaip reikia mokytis, sau irgi prapleti kelią. Juk kiekvienam reikalingas vis kitoks kelias. Man atrodo, didžiausias mokytojo siaubas yra jo žinios, nes labai daug norisi pasakyti, o tu negali pasakyti pirma laiko. Užtat sakau, mokytojui sunkiausia ne kalbėti, mokytojui sunkiausia tylėti, nes jam reikia nutylėti labai daug.

- Atsimenate, kaip tėtis klausydavo jūsų? Jis buvo geras klausytojas?

- Jis buvo baisus klausytojas. Jis taip giliai klausydavo, jis gi augęs operos ir baleto teatre Kaune. Pažinojo visus solistus ir patį Kiprą Petrauską, ir operoje dainavo visai mažutis būdamas su juo. Jis labai gerai žinojo ne tik sceną, bet ir muzikinę aplinką. ...Tėtis klausydavo labai... tos akys jo... Aš sakiau jam, aš taip gerai negroju, kaip tu klausai, man net baisu. Jis sėdi, užsimerkia, paskui lūpas suspaudžia, atsistoja, man ranka paploja ir išeina nieko nesakydamas. Kai koncertai prasidėjo, jis irgi buvo toks nekalbus, nerodydavo kipšas, kad patinka, oi nerodydavo. O jis, intravertas, išgyvendavo tai savyje. Vieną kartą atėjęs po koncerto, atsimenu, sako: “Padėjai man suprasti, kaip baisu būti muzikantu”. Kodėl? “Jeigu aš spektaklyje pamirštu žodį, apvaidinu situaciją, ir niekas, išskyrus partnerį, to nepastebi, o kas, jeigu tu pamirši natas?” Jis mane išgąsdino tada, man buvo kur kas lengviau gyventi, kai aš to nežinojau. “Tu susitvarkysi, viskas bus gerai, - pasakė jis, jis mėgdavo tai sakyti, - tu daugiau panašus į mamą”. Charakterį turėjo galvoje. Tėtis buvo teatro fanatikas, viską darė 100 procentų, jis nemokėjo daryti 99,99 procento. Toks vaizdas, kad jam nepatikdavo kartoti savo vaidmens taip gerai, kaip buvo suvaidinęs, - jis kiekviename spektaklyje norėdavo būti geresnis. Šitaip jis degė. Kitų žmonių akyse jis atrodė nesveikas, ir kad ir kaip gražiai apie jį kalbėtų kolegos, širdyje, manau, manė, kad nenormalu šitaip save alinti. Užtai jis išėjo labai anksti. Gal jie ir teisūs? Na, o mama galėtų būti viso pasaulio advokatė. Kartais klausiu: mama, kam tu jį gini dabar? O ji: “Kad visi ant jo puola, kodėl niekas nepagalvoja, kodėl taip atsitinka?” Mama išmokė mane mylėti žmogų. Ne gerbti, o mylėti. Dėl to aš labai kenčiu. Žiauriai kenčiu. Negalima taip mylėti žmonių, kaip juos myli mano mama.

- Kodėl?

- Ji apsipliko vandeniu, ją apipliko, nors ji eina su meile. Ji visą gyvenimą buvo medicinos sesuo ir žmonėms padėdavo, o pati nuėjo į ligoninę ir apsiverkė, kaip ten su ja elgėsi. Bet jei nemylėčiau jų, ko gero, nieko nenuveikčiau. Nors tarp žmonių pasitaiko ir tokių, kurių reikėtų vengti, gal užsidaryti nuo jų, bet nereikia nekęsti, nereikia keršyti, nereikia niekinti nė vieno žmogaus. Ir nereikia reikalauti, kad jis būtų toks, kaip tu nori. Meilė yra priimti jį tokį, koks jis yra, ir maloniai su juo bendrauti, ir pamatysi, kiek daug pasikeičia dalykų.

- O kodėl kenčiate?

- Kai prisileidi žmogų, jis nori, kad būtum toks, kaip nori jis, ir ima tave bausti, kad tu esi ne toks. Tada būna skaudu. Tada pradedi slėptis. Tuoj susirinks studentai ir aš būsiu jau kitoks.

- Kodėl?

- Kad jie nesužinotų, kad aš esu labai geras. Kai jie pamatys, koks esu geras, jie norės, kad būčiau toks, kaip jie nori. Tada aš neišvengiamai turėsiu būti blogas. Aš bijau būti geras, kad nepasidaryčiau blogas.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"