Išaušo stebuklingas 2012 rytas, ir Lietuva nė nepajautė, kaip visi nuo šiol gyvens geriau. Juk prieš didžiąsias šventes nejučia, be protestų per kelias savaites įsigaliojo prieš pat Kalėdas priimtos Alkoholio kontrolės įstatymas pataisos, ir “velnio lašai” naktimis turėjo dingti ne tik iš parduotuvių, bet ir barų bei vyninių – bent išsinešimui. Tik ar dingo?

2011 m. gruodžio 23 d. buvo priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kuriomis nustatomas dar griežtesnis alkoholio prekybos reglamentavimas. Įsigaliojo jos kone iškart – nuo 2012 sausio 1 d. Ir įsigaliojo ne juokais.

Kiek darboholišką penktadienio vakarą darbą baigiau aštuntą. Namai, vakarienė –išaušo ir “komendanto metas” – dešimta vakaro. Vyno buvo trošku, tačiau restorane susitikusiai mano kompanija dar norėjo pažaisti ir šaradas, “butelį” ar bet ką, kas neverstų bandyti perrėkti prie gretimo staliuko sėdinčių tuštučių. Prasidėjo žygis “O gal vis dėl to parduoda?”

Tad jau pirmą naujųjų metų savaitgalį Vilniaus senamiesčio vyninėje, bandant nusipirkti brangų prancūzišką “Shiraz”, maloni barmenė liūdnai žiūrėjo į vyninės kampe dėžėse pūpsančias dešimtis butelių ir kartojo – “Deja, parduoti negaliu. Įstatymai neleidžia.” Buvome keliskart patikinti, jog butelio negalime pro duris išsinešti net atkimšto – kitaip grės milžiniškos baudos.

Gūdžiai nukiūtinus į taksi, nušvito mūsų išsigelbėjimas. “Viską čia pardavinėja, načnykai dirba kaip dirbę, tik kad parduoda be kamštelio, bet tai koks skirtumas.” – nuramino jaunas vyrukas, ir nuvežė mus į šalia nusikalstamumu garsėjančio turgaus esantį naktinį “barą-parduotuvę”. Čia viskas atrodė po senovei – ta pati publika, kaulijanti cigarečių bei gąsdinanti kompanijos merginas, ta pati pardavėja, tas pats asortimentas. Tiesa, puslitris degtinės jau kainuoja kone 30 litų (beveik dvigubai daugiau nei prekybos centruose), o butelys paduodamas atsuktas ir su vienkartiniu puodeliu – suprask, gerk čia.

Visgi protestų, žengus pro duris, neišgirdome. Tik dar kelis cigarečių kaulijimus bei merginas nervingai drebėti vertusias replikas.

Įdomiausia, jog, mums išvažiavus, apie vidurnaktį, prasilenkėme su policijos patrulių automobiliu. Suprantama – rajonas pavojingas. Gal jie ir dar apie naująsias pataisas nieko negirdėjo.

“Mes ir toliau aktyviai bendradarbiausime tiek su policijos pareigūnais, tiek su savivaldybių darbuotojais ir mėginsime užtikrinti, kad kioskuose alkoholiniais gėrimais nebūtų prekiaujama, o viešojo maitinimo funkciją atliekančiuose „pseudo“ baruose alkoholis būtų vartojamas tik vietoje.“ – tuoj pat po įstatymo priėmimo kalbėjo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus pavaduotoja Gražina Belian. Tad bomžai ir miesto gatvių saugumą mažinantys asmenys neturėtų nusiminti – išgerti jie visuomet gaus. Kas į tuos namus ir norėtų grįžti – dar žmona atims.

Tai – ginkdie – ne priekaištas. Teveikia tos naktinės parduotuvės – ypač norintieji samanės visuomet gaus. Kas žino, gal netrukus vidury miesto turėsime “bulvinukės” “varyklas”, o vyną pirksime ne “Vinchenso”, bet “pas Vasia”. Draudimai juk visuomet veda prie kraštutinumų.

Jaudina tik tai, jog, norėdami to ar ne, grįžome į M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio laikus – ir vyno, ir viskio, ir samanės taurė reiškia alkoholizmą, tad ir tupėk, nusidėjėli, kartu su savo paderme po tiltu.

Žinoma, dar lieka ir kontrabandinis variantas “po skvernu”. Barmenai, padavėjos ir kiti prie alkoholio upių priėjimą turintys asmenys dabar tikriausiai mėgaujasi beprotišku populiarumu. Nevilties akimirką būtent jie gali tapti paskutinės vilties šiaudu – draugams paslapčia po švarku įkišti butelį – kitą juk negaila.

O kas gi su meilia melancholija neprisimena univermaginių “po prekystaliu” laikų? Ne? Ne Jūs?

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.