Oh Kil-namo gyvenimą sugadino sprendimas išvykti į Šiaurės Korėją. 70-metis vyras iki šiol nežino savo žmonos ir dukterų likimo ir kiekvieną dieną svarsto, ar jos jau nebegyvos, ar vis dar įkalintos darbo stovykloje, rašo BBC.

1985-aisiais Šiaurės Korėjos agentai užmezgė kontaktą su O.Kil-namu ir pasiūlė jam pabėgti į Šiaurės Korėją. Agentai vyrui siūlė svarbų darbą – ekonomisto poziciją Šiaurės Korėjos valdžioje. Be to, žadėjo nemokamai gydyti jo žmonos hepatitą.

O.Kil-namą šis pasiūlymas suviliojo. Vyras Vokietijoje neseniai buvo apsigynęs daktaro disertaciją Markso ekonomikos tema. Namuose, Pietų Korėjoje, jis aktyviai dalyvavo kairiojo politinio sparno grupių, oponavusių šalies autoritariniam režimui, veikloje.

Vyro žmonai Shin Suk-ja mintis vykti į Šiaurės Korėją sukėlė siaubą. Ji nuo pat pradžių tam priešinosi. „Ar žinai, kokia tai vieta? – sakė ji savo vyrui. – Nė sykio ten nebuvai. Kaip gali priimti tokį neapgalvotą sprendimą?“

Bet O.Kil-namas atsakė, kad šiaurėje gyvenantys kaimynai taip pat yra korėjiečiai. „Jie negali būti žiaurūs“, – žmonai ištartus žodžius prisiminė vyras.

1985 metų lapkričio pabaigoje O.Kil-namas su žmona ir dviem mažomis dukterimis per Rytų Berlyną ir Maskvą galiausiai pasiekė Pchenjaną. Vos atvykęs į Šiaurės Korėjos sostinėje esantį oro uostą O.Kil-namas suvokė padaręs klaidą. Šeimą pasitiko Komunistų partijos atstovai ir vaikai su gėlėmis. Nepaisant šalčio, vaikai nemūvėjo kojinių, o tradiciniai drabužiai buvo tokie plonyčiai, kad visi vaikai drebėjo. „Pamatęs tai išties nustebau, o mano žmona pradėjo verkti.“

Partijos atstovai nuvežė O.Kil-namą ir jo šeimą į vadinamuosius svečių namus. Namas buvo pastatytas vidury stovyklos, kalnuose, jį saugojo kariai. Nei ekonomisto darbo, nei sąlygų gydyti žmonos hepatitą O.Kil-namas čia nerado. Vietoj to, keletą mėnesių šiaurės korėjiečiai indoktrinavo visą šeimą Didžiojo lyderio Kim Il-sungo, dabartinio šalies režimo įkūrėjo, mokymais.

Vyrui buvo pranešta, kad jis turės vykti į misiją užsienyje. Jis turėjo būti įdarbintas Šiaurės Korėjos ambasadoje Kopenhagoje, kur būtų turėjęs vilioti Pietų Korėjos studentus Vokietijoje.

O.Kil-namas ir jo žmona pradėjo dirbti Šiaurės Korėjos radijo stotyje. „Ilgainiui mano žmona nebepajėgė dirbti. Jos sveikata pablogėjo. Be to, ji buvo gan kritiškai nusiteikusi Šiaurės Korėjos atžvilgiu“, – pasakojo O.Kil-namas.

Pats vyras buvo mažiau nepriklausomas: „Aš pradėjau skaityti partijų paruoštus tekstus. Galiausiai buvau tarsi papūga.“

Dirbdamas Šiaurės Korėjoje O.Kil-namas susipažino su pagrobtais pietų korėjiečiais, tarp kurių buvo dvi stiuardesės ir du keleiviai iš Korėjos avialinijų skrydžio, kurį 1969 metais užgrobė šiaurės korėjiečiai.

Po kurio laiko O.Kil-namui buvo pranešta, kad jis turės vykti į misiją užsienyje. Jis turėjo būti įdarbintas Šiaurės Korėjos ambasadoje Kopenhagoje, kur būtų turėjęs daryti tai, kas buvo padaryta su juo – vilioti Pietų Korėjos studentus Vokietijoje į Šiaurės Korėjos ambasadą.

Išgirdusi apie šiuos planus, S.Suk-ja įsiuto. „Pamenu, kaip mes apie tai kalbėjome. Pasakiau savo žmonai, kad įvykdęs šią misiją užtikrinčiau mūsų pragyvenimą Šiaurės Korėjoje. Tačiau ji man trenkė per veidą.“

Moteris pasakė, kad jie turės patys sumokėti už jo klaidas ir kad jis negali spęsti spąstų kitiems. „Ji man pasakė, kad nuvykęs į Europą turiu atrasti būdą, kaip pabėgti ir išgelbėti šeimą“. Atvykęs į Kopenhagos oro uostą O.Kil-namas sugebėjo pabėgti nuo Šiaurės Korėjos kontrolės. „Priėjau prie imigracijos darbuotojų. Su savimi turėjau mažytį popieriaus lapelį, ant kurio buvau užrašęs: „Padėkit man“. Paaiškinau, kad pasas, kurį jie mato, nėra mano tikras pasas ir kad mano tikrasis vardas yra Oh Kil-namas ir kad mano tikrąjį pasą konfiskavo Šiaurės Korėjoje.“

Po dviejų mėnesių Danijos kalėjime, O.Kil-namas buvo išsiųstas į Vokietiją. Čia jis bandė išlaisvinti savo šeimą, bet jam nesisekė. „Mano didžiausia klaida buvo ta, kad aš tiesiogiai nesikreipiau į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją.“

S.Suk-jai ir jos dviem dukterims O.Kil-namo pabėgimas turėjo katastrofiškų pasekmių. Jos buvo nugabentos į Yodoko koncentracijos stovyklą, kur Šiaurės Korėjos režimas įkalina savo priešus. Sąlygos šioje vergų darbo stovykloje yra ne geresnės, nei kad buvo nacistinėje Vokietijoje ar Stalino gulaguose.

Kurį laiką O.Kil-namas nieko nežinojo apie savo šeimos likimą. 1991 metų vasarį jam pavyko gauti šešias savo žmonos ir dukterų nuotraukas ir kasetę su įrašyta žinute nuo jų. „Garso įraše dukterys sakė, kaip manęs pasiilgo, o mano žmona kalbėjo, kad galbūt aš jau galėčiau sugrįžti“.

O.Kil-namas įtarė, kad tai buvo spąstai. „Šiaurės Korėja bandė sustabdyti mane nuo sugrįžimo į Pietų Korėją, nes dirbau režimo propagandos aparate. Žinojau daugybę jo paslapčių, įskaitant faktą, kad daugybė žmonių iš Pietų Korėjos, pagrobti ir nugabenti į Šiaurės Korėją, ten dirbo.“

Suvokimas, kad jis negali susisiekti su savo šeima, O.Kil-namui buvo sukrenčiantis. „Tuo metu jau buvau visai pasidavęs. Mano visas kūnas buvo palūžęs.“

1992 metais O.Kil-namas sugrįžo į Pietų Korėją. „Jaučiau, kad mano mirtis ne taip toli. Mirties dieną norėjau būti arčiau savo brolio ir sesės.“ Vyras nemirė, tačiau jis daugiau neišgirdo nei apie savo žmoną, nei apie dukteris. Jis nežino, ar jos gyvos, ar mirė kalinių stovykloje.

„Jaučiu, kad gal ir vėl susitiksiu su savo šeima, tačiau tai tik viltis – vilties šviesulėlis tamsiame tunelyje. Tikiuosi, kad išauš diena, kai ir vėl galėsiu susitikti su savo šeima, apkabinti ją ir verkti iš laimės. Jei tai įvyks, tai bus pati laimingiausia diena mano gyvenime.“