Lietuvos ir Lenkijos politikai pakalba apie naujo tarpvalstybinių santykių puslapio atvertimą, bet padėtis tik blogėja. Suomijoje politikos mokslų daktarės laipsnio siekianti Rūta Kazlauskaitė įsitikinusi, kad nesusikalbėjimas kyla ir iš nevykusių istorijos vadovėlių. „Ribotas lietuvių istorijos supratimas verčia priešiškai žiūrėti ir į „w“ naudojimą asmens dokumentuose, ir trukdo suvokti, kad Lenkija jau nekelia jokios grėsmės Lietuvai“, duodama interviu 15min.lt kalbėjo R.Kazlauskaitė.

Į Helsinkio universitetą politikos mokslų studijuoti prieš ketverius metus išvykusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bakalaurė R.Kazlauskaitė bando nustatyti, kaip tam tikri istoriniai įvykiai vertinami istorijos vadovėliuose Lietuvoje ir Lenkijoje bei kaip tuos pačius įvykius suvokia Lietuvoje gyvenanti lenkų mažuma.

Pradėjusi nuosekliau aiškintis, kokios šio konflikto šaknys, R.Kazlauskaitė pastebėjo, kad beveik visi jos pokalbiai su Lietuvos lenkais pakrypdavo istorijos link – kaip tam tikri bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos įvykiai interpretuojami, kaip kalba profesionalūs istorikai ir kaip skiriasi pasakojimai, konstruojami Lietuvoje ir Lenkijoje: „Praktiškai neįmanoma, kad iš mūsų istorijos vadovėlių mokiniai susidarytų gerą nuomonę apie Lenkiją, o per istorinių vaizdinių skiepijimą mokykloje sukuriama palanki dirva politikams manipuliuoti žmonių nuotaikomis.“

Skirtingas požiūris į Vilniaus užėmimą

Pašnekovė pripažįsta, kad per pastarąsias dvi dešimtis metų istorijos vadovėlių Lietuvoje ir Lenkijoje turinys šiek tiek suartėjo. „Tačiau yra temų, kurių vertinimai ir toliau ryškiai skiriasi“, – kalbėjo R.Kazlauskaitė.

Viena tokių temų – Vilniaus užėmimas 1920 metais. Kai kuriuose lietuviškuose vadovėliuose visai Vilniaus užėmimo ir tarpukario konflikto su Lenkija temai gali būti skiriama iki 13 puslapių, o lenkiškuose tam skirta tik pastraipa. „Lenkai pripažįsta, kad Vilniaus užėmimas buvo klastingas ir neteisėtas žingsnis, kad taibuvo politinė klaida, tačiau nesileidžia į detales taip, kaip lietuviai“, – teigia R.Kazlauskaitė.

Lenkiškame vadovėlyje pateikiamos ištraukos iš L.Želigowskio memuarų, kuriuose, rašoma, kad Vilnių užėmė ne lenkų generolas L.Želigowskis, bet lietuvis L.Želigowskis, kuris jaunystėje nakvodavo Vilniaus parkuose. „Norima parodyti, kad negalime vienareikšmiškai nuteisti ir pasmerkti – reikia stengtis suprasti, kodėl buvo priimtas sprendimas užimti Vilnių“, – aiškina R.Kazlauskaitė.

Tuo tarpu lietuviškame vadovėlyje pateikiama ištrauka iš J.Pilsudskio memuarų, kuriuose nė žodžiu neužsimenama, kad L.Želigowskis – lietuvis.

Įsikalta neapykanta Liublino unijai

Dar ryškesni skirtumai matomi, kai analizuoji vadovėlių vietas, skirtas Liublino unijai. „Lenkai pabrėžia, kad po jos buvo sukurta viena didžiausių valstybių tuometėje Europoje, pabrėžia išaugusią Jogailaičių dinastijos valdomą teritoriją, pažymi, kad pradėjo plisti lenkų kalba ir kultūra LDK. Tai – labai pozityvus pristatymas“, – pasakoja R. Kazlauskaitė.

Lietuviškuose vadovėliuose nuotaikos daug niūresnės. „Mūsų istorijos vadovėliuose rašoma, kad lenkų ponų spaudžiamas Žygimantas Augustas prijungė dalį LDK žemių prie Karūnos, o tai buvo neteisėtas veiksmas, kad jo dvaras tapo LDK politinio elito polonizacijos centru, kad bajorai pradėjo lenkėti“, – lietuviškų istorijos vadovėlių sudarinėtojų požiūrį pristato R. Kazlauskaitė.

Turime išmokyti ne teisti, o suprasti

Politologės nuomone, tam tikri skirtumai ir savitas požiūris skirtingų valstybių vadovėliuose yra neišvengiami: „Tik reikėtų paaiškinti, kodėl mūsų tauta įvykius interpretuoja būtent taip – kokiomis sąlygomis ta interpretacija suformuota ir kaip mes iki to priėjome.“

Anot pašnekovės, palyginti su tarpukariu ir sovietmečiu, požiūris į Vilniaus užėmimo klausimą ne tiek daug ir pasikeitė, nes tautinės praeities samprata dar tebėra labai gaji: „Nesiūlau jos atsisakyti, tačiau kai kurių autorių vadovėliuose, iš kurių tenka mokytis mūsų mokiniams, trūksta savirefleksijos.“

Kaip pavyzdį R.Kazlauskaitė pateikia užduotį mokiniams, ką tik baigusiems pradinę mokyklą: „Vienose lietuviškose istorijos pratybose skyriuje apie lietuvių tautą pati pirmoji pateikta užduotis – nurodyti, ką sulenkėjimas ir surusėjimas padarė lietuvių kalbai, kultūrai ir Lietuvos istorijai. Pati pirmoji užduotis apie lietuvių tautą ir jau pradedama nuo nutautėjimo. Juk gero nelabai ką nors bus galima parašyti, tai kam būtent nuo to pradėti?“

R.Kazlauskaitės manymu, mokykloje turėtų būti svarbu pateikti ne suvirškintą produktą, o skatinti diskusiją su mokytoju ir tarp moksleivių. „Neskubėti nuteisti, bet skubėti suprasti, – štai ko, anot R.Kazlauskaitės šiuo metu labiausiai reikia bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos vertinime. – Lenkiškuose vadovėliuose susiduriama su tokiomis pačiomis problemomis.“

Ar realu, kad istorijos vadovėliuose bus įtrauktas ir kitoks požiūris? „Labai abejoju, kad Lietuvoje toks jautrus klausimas kaip Vilniaus užėmimas būtų pristatomas iš dviejų skirtingų pusių“, – sako politologė. 

Vietoj egzamino – esė?

„Jeigu esi moksleivis ir mokaisi iš tokių vadovėlių, natūraliai susidaro nekoks Lenkijos vaizdas. Daug priklauso ir nuo istorijos mokytojo – kaip jis papasakos, pristatys ir kokį supratimą duos. Gali parašyti labai gerą vadovėlį, bet mokytojas pats pasirenka, kokiu vadovėliu naudotis, ir kaip tą temą pristatyti“, – atkreipia dėmesį R.Kazlauskaitė.

Jos nuomone, didelis atotrūkis tarp istorikų ir istorijos mokytojų – dar viena didelė problema: „Kiek istorijos mokytojų skaito naujas Lietuvos istorikų knygas? Kiek iš jų susipažinę su naujomis istoriografijos tendencijomis? Šiaip jau istorijos negalima išmokti – istoriją galima tik studijuoti. O mes mokomės, ir mokomės labai supaprastintą jos chronologiją.“

R.Kazlauskaitė pritaria tiems, kurie mano, jog reikėtų atisakyti dabartinio formato istorijos egzamino: „Egzamino pagrindas tuomet būtų ne datų išmokimas atmintinai – mokiniai rašytų esė, kuri parodytų platesnį istorijos suvokimą, kurioje reikėtų pritaikant kritinį požiūrį vertinant praeities įvykius.“

Tai būtų kūrybingesnis istorinių žinių pritaikymas, kuris parodytų ne tik tai, ką išmokstama mokykloje, bet ir tai, kiek istorijos pamokos mokinius paruošė kaip piliečius.

Kaip Išguiti mokyklos įdiegtą ribotumą?

Kadangi istorijos vadovėliuose trūksta vietos diskusijoms, daugelio mokinių galvose įsišaknijęs įsitikinimas, kad viskas, ko išmokstama mokykloje – neginčijama tiesa.

Kadangi istorijos vadovėliuose trūksta vietos diskusijoms, daugelio mokinių galvose įsišaknijęs įsitikinimas, kad viskas, ko išmokstama mokykloje – neginčijama tiesa. Lenkijoje R.Kazlauskaitė dalyvavo seminare, kurio metu jauni lietuviai ir lenkai diskutavo apie bendrą istorinę praeitį. Pabaigoje lietuviai ir lenkai turėjo vieni kitiems parengti pamoką, o jai besirengdami lietuviai sunkiai ieškojo bendro sutarimo beveik visą naktį.

„Kai kurie aštuoniolikmečiai mane bandė įtikinti, kad Liublino unija yra pats blogiausias įvykis visoje Lietuvos istorijoje, kad tai – LDK nuopolio priežastis. Aš bandžiau provokuoti diskusiją, pateikti kitokį požiūrį, tačiau buvo sunku  – jie taip jau išmoko mokykloje, o jeigu taip mokė mokykloje, vadinasi, tai – neginčijama tiesa“, – ironizuoja R. Kazlauskaitė.

Diskusijose paaiškėjo, kad daugiausia apmaudo lietuviai turi dėl sulenkėjimo, Vilniaus okupacijos, lenkų ponų ir Vytauto svarbą Žalgirio mūšyje.

Ar tikrai vienpusiška romantinė istorija gali turėti tiek daug įtakos net ir dabarties Lietuvos jaunimui?

Politologė tvirtina, kad stereotipai tebėra labai gajūs: „Tam tikri dalykai, kurie buvo suformuluoti tarpukariu, galioja ir dabar.“.

„Wilno nasze“ mitas - juokingas

R.Kazlauskaitė mano, kad pokyčių teks laukti dar ilgai: „Atrodė,kad istoriniai nesutarimai jau buvo nuėję į praeitį, tačiau dabar panašu, kad padėtis tik blogėja. Prisiminkime lenkų kapų išniekinimą, tautininkų pareiškimą, kad J. Pilsudskio širdis turėtų būti iškelta iš Rasų kapinių. Žinoma, tai – marginalų darbas, tačiau tai parodo, kad kažkas ne taip. Visuomenė lengvai pasiduoda politikų dirbtinai sukelto konflikto eskalavimui, o politikai išnaudoja praeities nuoskaudas. Turi ateiti žmonės, kurie yra suinteresuoti tarpusavio santykiais, kuriems jų  gerinimas yra prioritetas. Bet tokių nėra.“

Anot politologės, lietuviai dar nėra atradę Lenkijos, o lenkai nėra pažinę Lietuvos: „Tik mūsų vaizduotėje visi lenkai nemėgsta lietuvių ir tik tekartoja „Wilno nasze. Tai – kvailystė, ir tik mes esame įsiaudrinę – Lenkijoje santykiai su Lietuva yra marginalus dalykas, o lietuviai dar nėra įsisąmoninę, kad realaus pavojaus iš Lenkijos nėra. Įsivaizduojame, kad mes esame istorijos ir likimo nuskriausti, kuriuos visi kažkas bando pavergti ir kad pasaulis dar apie tai nežino, todėl jam reikia pasakyti“.

R.Kazlauskaitė siūlo pirmąjį žingsnį siekiant pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tai – bendro forumo, viešos diskusijų vietos kūrimas, stengiantis sudominti visuomenę ir ištraukti ją iš užburto rato: „Rimtų istorikų vertinimai nepasiekia visuomenės. Istorikai rašo knygas,  bet jų mintys nedaro poveikio visuomenės istorinei sąmonei.“

Nenoras pažvelgti toliau savo nosies pasireiškia ir kalbant apie J.Pilsudskį.

Nenorą pažinti kitus R.Kazlauskaitė įžvelgia ir pavardžių rašyme: „Argumentas, kaip čia mums dabar reikės perskaityti tas pavardes, ne argumentas – turėtų būti gėda, jeigu nemoki perskaityti. Vadinasi, reikia daugiau kalbų mokytis.“

Nenoras pažvelgti toliau savo nosies pasireiškia ir kalbant apie J.Pilsudskį. R. Kazlauskaitė pastebi, kad retas kuris galėtų pasakyti, kodėl jo širdis yra Rasų kapinėse: „Reikia daugiau empatijos vertinant praeitį ir bandant įsigilinti, koks iš tikrųjų buvo J.Pilsudskis. Žinome tiek, kad okupavo Vilnių, bet nežinome jo giminės istorijos, kokią ateitį jis regėjo.“

Anot R.Kazlauskaitės, būtų gerai visiems, kad lietuvių moksleiviai suprastų, jog jų mokykloje dėstoma istorija yra tik viena iš interpretacijų, o ne absoliuti istorinė tiesa: „Šiam supratimui išugdyti reikia visokeriopų pastangų – politikų, istorikų, mokytojų ir šeimos pastangų.“