“Tornadų medžiotojas” R. Hillas: Stengiuosi būti ten, kur kyla audra  6(1)

Amerikietis “tornadų medžiotojas” Rogeris Hillas turistų grupes lydi iš arti stebėti viesulų. Apie šią pavojingą, o kartu ir naudingą pramogą jis papasakojo vokiečių žurnalistams.

- Pone Hilai, esate “stormchaser”, viesulų medžiotojas. Medžioti viesulus siūlote ir turistų grupėms, t.y. esate gidas po baisų orą. Kaip tai vyksta?

- Siūlau ekskursijas žmonėms, norintiems iš arti pamatyti amerikietišką tornadą. Sėdame į mano automobilį ir važiuojame, vadovaudamiesi orų prognoze. Pagal ją galima greitai pastebėti, kur kils artimiausia audra. Visada bandau būti ten dar iki jai prasidedant, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip ji kyla: nuo mažo kamuolinio debesies iki pabaisos su vėju, žaibais, kruša. O jei pasiseka, pamatome net tornadą. Paskui grįžtame į viešbutį, o kitą dieną viskas prasideda iš pradžių.

- Bet tai juk pavojinga.

- Šias ekskursijas organizuoju jau 13 metų, ir niekada neįvyko nieko baisaus. Tiesa, keletą kartų vos išsisukome. Pavyzdžiui, pavasarį Oklahomoje: keliavome trimis automobiliais, ir kilo didžiulė audra. Staiga prie pat mūsų susiformavo mažas tornadas, tiesa, vos poros metrų pločio, bet vis dėlto. Mes sustabdėme automobilius ir jis prasūkuriavo tarp mašinų.

- Kas būtų atsitikę, jei būtų kliudęs vieną iš automobilių?

- Galėjo baigtis blogai. Mes matėme, kaip jis skuste nuskuto keletą pakelės medžių. Jie praskriejo pro mus.

- Per 13 metų tikrai susidūrėte su daug tornadų.

- Suskaičiavau - 532. Iki šios dienos. Esu “tornadomanas”. Lygiai kaip mano klientai. 65 proc. žmonių, kurie dalyvauja mano ekskursijoje, sugrįžta. Trečdalis atvyksta iš Europos.

- Kokios rūšies žmonės vyksta su jumis į ekskursiją?

- Mano svečiai būna labai įvairūs. Amatininkai, gydytojai, studentai, nuo 18 iki 75 metų. Ir daug profesionalių fotografų. Trečdalis lankytojų būna moterys. Orai domina visus. Bet kas ypač žavi šiuos žmones ir mane, tai gamtos stichijos jėga, tiek uraganų, tiek tornadų, tiek audrų. Kai pamatai, kaip tornadas nuplėšia kaimo namų stogus, jausmas yra nepaprastas. Būti taip arti šalia vienos galingiausių jėgų mūsų planetoje yra baisu ir kartu suteikia energijos. Tai adrenalino pliūpsnis. Panašiai, jei laukinėje gamtoje susitiktum lokį.

- Tik šiuo atveju esate tie, kurie stebi, kaip lokys puola ką nors kitą. Jums įdomu, kai griaunami kitų žmonių namai?

- Šį priekaištą girdžiu labai dažnai ir galiu atsakyti tiek: tos audros vis tiek kyla. Mes nieko negalime pakeisti, žiūrėsime ar ne. Bet užtat galima žmones įspėti. Aš pranešu atitinkamoms įstaigoms apie kiekvieną audrą, kad šios įspėtų žmones. Kai nekeliauju, dažnai skaitau paskaitas apie audras ir kaip nuo jų apsisaugoti. Be to, rengiu laidas radijo ir televizijos kanalams, pranešantiems apie orus, ir padedu jas tyrinėti.

- Tad moralinių abejonių jums nekyla, tarkime, po uragano Katrina padarytos žalos?

- Aš su šiomis audromis užaugau. Kai buvau dar mažas berniukas, vienas stipriausių tornadų Amerikos istorijoje nusiaubė mano gimtąjį Kanzasą ir sugriovė namą, kuriame gyvenau. Kol sėdėjau saugiame rūsyje, mano geriausias draugas kaimyniniame name žuvo. Tą dieną mieste žuvo 22 žmonės. Aišku, gerbiu ir užjaučiu tokių audrų aukas, bet nežiūrėjimas niekaip nepakeičia tokių gamtos gaivalų egzistencijos. Dauguma audrų niekam nekenkia, o jei kenkia, aš šiek tiek galiu padėti. Jau ne kartą nuo kelių tampiau nulaužtus elektros stulpus, o kartą net atlaisvinau kelią nėščiai moteriai, kuri įstrigo pakeliui į ligoninę. Mes neignoruojame sužeistųjų. Automobilyje turiu pakankamai reikmenų tokiems avariniams atvejams.

- Kaip į tokius įvykius reaguoja turistai?

- Tai gali labai sujaudinti. Būna žmonių, kurie pradeda verkti. Patirti visą tokios galingos ir griaunančios audros mastą gali būti sukrečiantis įvykis. Bet dauguma įžvelgia ir grožį. Nes vis dėlto jo esama.

- Kas atsitinka, jei ekskursantai nesilaiko instrukcijų?

- Tie žmonės iškart pašalinami iš ekskursijos. Jie privalo elgtis tinkamai, kad nesukeltų pavojaus visiems kitiems. Jei kas nors toliau fotografuoja, nors mums skubiai reikia važiuoti tolyn, jis gali tikėtis, kad vėliau išsodinsiu jį pakelėje ir galės kulniuoti namo.

- Ar, jūsų požiūriu, audrų stiprumas ir skaičius pastaraisiais metais išaugo?

- Statistiškai tikrai taip, bet aš nemanau, kad iš tiesų būna daugiau tornadų. Yra daugiau “audrų medžiotojų” ir geresnės technikos, todėl daugiau tornadų patenka į statistikos suvestines. Ar klimato kaita taip pat turi įtakos audrų skaičiui, pasakyti negalėčiau.

- Apie kokią gražiausią audrų medžioklę galėtumėte papasakoti?

- Tai buvo 2003 m., kai pirmą sykį į išvyką pasiėmiau žmoną. Per vieną dieną pamatėme 16 tornadų. Prie didžiausio iš jų, kelių kilometrų pločio tornado, kurio greitis siekė 400 km/val., sugebėjome prisiartinti per kelis šimtus metrų. Tokios akimirkos nepamirši niekad.

- Ar kiekvienas gali persekioti audras?

- Yra svarbūs trys dalykai: technologija, patirtis ir instinktas. Kai 9-ajame dešimtmetyje pradėjau šią veiklą, keliaudavau su radijo aparatu vienoje rankoje ir fotoaparatu kitoje. Šiandien turime mobilųjį internetą ir orų radarą, tai daug ką supaprastina.

- Bet tikrai pritartumėte, kad protingiau likti namie?

- Reikia suprasti, kaip formuojasi gamtos reiškiniai, kad galėtum nusakyti, kas įvyks. Jei nori iš arti pasižiūrėti į audrą, reikia vykti su kuo nors, kas turi pakankamai patirties. Kitaip atsidursi krušoje su beisbolo kamuoliuko dydžio ledais arba kitokioje pavojingoje situacijoje.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"