Kaip genų inžinerija pakeis Olimpiadą?

Mokslininkams nustatant genus, kurie padeda žmonėms tapti pasaulinio lygio sprinteriais ar rekordus gerinančiais čiuožėjais, mintis, kad medaliai uždirbami vien sunkiu darbu, prakaitu ir ašaromis, pradeda atrodyti vis labiau pasenusi.

Bent jau taip žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje teigia mokslininkai.

„Kai pradedi šifruoti daugybės žmonių genus, tai, ką juose atrasime, atskleis, kad žmonės skiriasi daug labiau nei mes suvokiame“, – teigia Steve`as Gullansas, mokslinių tyrimų bendrovės „Excel Venture Management“ vykdomasis direktorius, straipsnį parašęs drauge su kolega Juanu Enriquezu.

Anot S. Gullanso, DNR tyrimai jau parodė, kad kai kurie olimpiniai sportininkai pasižymi išskirtiniais pranašumais.

Suomių slidininkas, aštuoniskart olimpinis čempionas Eero Mäntyranta, pavyzdžiui, turi mutaciją EPOR gene, o tai reiškia, kad jo organizmas pagamina iki 25 proc. daugiau raudonųjų kraujo kūnelių nei įprasta. Ši mutacija suteikė sportininkui pranašumą, mat jo kraujas perneša daugiau deguonies, LiveScience.com aiškina S. Gullansas.

O tai verčia klausti, ar „genų dopingu“ vadinama genų terapija, padidinanti sportininkų pajėgumus, turėtų būti draudžiama.

„Jei kas nors kitas turi EPOR receptorių, kurio neturiu aš, kodėl man neturėtų būti leidžiama jo įgyti, kad aikštėje galėtume varžytis lygiomis teisėmis?“ – kalbėjo S. Gullansas.

Genų dopingą Tarptautinis olimpinis komitetas draudžia nuo 2003 metų, nors tikrosios terapijos, galinčios pagerinti sportinę formą, didžiąja dalimi vis dar lieka tik teorinėmis. Nepaisant to, genų terapija tampa vis įprastesniu dalyku, o kartu kelia ir naujų klausimų, tvirtina S. Gullansas. Ar vaikui, kuriam toks gydymas buvo pritaikytas, turėtų būti visam laikui uždrausta dalyvauti Olimpiadoje?

Laikantis šių dienų taisyklių, greičiausiai taip ir nutiktų, įsitikinęs S. Gullansas. Pasaulio antidopingo agentūros taisyklės draudžia „nukleino rūgščių ar nukleino rūgščių sekų perkėlimą“, „normalių ar genetiškai modifikuotų ląstelių naudojimą“, jei šie metodai „potencialiai gali padidinti sportinius pajėgumus“.

Šis draudimas yra daug platesnis, nei taikomas tik vaistams, kurie skirstomi į sportinius pajėgumus didinančius ir leidžiamus, aiškina S. Gullansas. Gali būti, kad manipuliacijoms genais žengiant į priekį, pareigūnams teks vis dažniau susidurti su etikos pilkosiomis zonomis.

Kitas pavyzdys. Įsivaizduokite, kad genetinis gydymas galėtų sulėtinti senėjimą, tad žmonės sveiki ir jaunatviški būtų iki kol sulauktų 100 metų. Ar Olimpiadoje dalyvaujantys sportininkai būtų vieninteliai žmonės, kuriems toks gydymas nebūtų taikomas, teiraujasi S. Gullansas.

Daugelis genų, kurie lemia sportinius pajėgumus, yra žinomi. 577R, alelinis ACTN3 genas, aptiktas beveik visuose tirtuose vyriškos lyties olimpiniuose sprinteriuose, tačiau jis būdintas 85 proc. afroamerikiečių ir 50 proc. europiečių bei azijiečių.

Tačiau buvęs Harvardo medicinos mokyklos profesorius S. Gullansas tikisi, kad dabar vis sparčiau bus atrandami labai reti genai – variacijos, kurios turi didžiulę įtaką sportiniams pajėgumams. Tokie atradimai galėtų pakeisti net vaikų sporto pasaulį, tvirtina medikas.

„Įsivaizduokite, kad jūsų sūnus turi genų variantą, kurį turėjo ir garsus beisbolo žaidėjas, ir kuris gerina sportinę formą. Mes šitą informaciją turėsime, ir ji atsidurs tėvų rankose. Kalbant apie etiką, mane labiausiai neramina štai kas: ne klausimas „Ką darysiu su savimi?, bet „Ką darysiu savo vaikams?“ – kalbėjo mokslininkas.

Anot S. Gullanso, Tarptautinis olimpinis komitetas turėtų bent jau labai kruopščiai peržiūrėti savo taisykles. Sportininkai gali atsidurti pasaulyje, kur handikapai dalinama pagal genetiką, ar kur Olimpinės žaidynės padalintas į dvejas varžybas – vienose dopingas leidžiamas, kitose – ne.

„Šios priemonės taps prieinamos. Jos taps kasdienio gyvenimo dalimi“, – kalbėjo S. Gullansas.