T. Vaškevičiūtė: kur glūdi lietuviško kino savitumas?  

Jauna, bet jau atpažįstama tiek teatro, tiek kino publikai aktorė Toma Vaškevičiūtė svajoja, kad vieną dieną Lietuvos kinas savo apimtimi galės lengvai konkuruoti su lietuvišku teatru.

Ne vieną apdovanojimą už vaidmenis teatro scenoje pelniusi aktorė šiuo metu yra viena iš pretendenčių į geriausios kino aktorės titulą festivalyje "Kino pavasaris".

Nors, pasak aktorės, universalaus recepto, kaip pakerėti publiką, nėra, svarbiausi sėkmės ingredientai - mokymasis, darbštumas ir nuoširdumas.

- Papasakokite, kas šiuo metu vyksta jūsų karjeros kelyje?

- Išbandžiau daug skirtingų žanrų įvairiuose teatruose, kine, televizijoje. Per trumpą laiką sukūriau nemažai vaidmenų. Todėl ieškau atsinaujinimo, kyla eksperimentų ir išbandymų troškulys. Manau, kad daug kas prieš akis ir dirbu su savim, ruošiuosi naujiems etapams,

kad ir kada jie įvyktų. Svajonių neišduosiu.

- Esate pelniusi ne vieną įvertinimą. Koks yra receptas, kaip patekti tiek į žiūrovų, tiek į kritikų sielas bei širdis?

- Kiekvienas receptas - pagal kiekvieno skonį. "Universalaus mišinio", mano nuomone, nėra. Mano atveju, tai turbūt yra nuolatinio mokymosi, darbštumo ir nuoširdumo variacijos. Reikia susitaikyti su tuo, kad visiems žmonėms vis tiek neįtiksi, todėl geriausia elgtis taip, kaip jauti.

- Dirbote tiek kine, tiek teatre. Nors darbas skiriasi, kur krypsta jūsų širdis?

- Tai tikrai labai sunkiai sulyginami dalykai... Kol mokiausi, pirmiausia pradėjau filmuotis, o ne vaidinti teatro scenoje. Vaidybos kine specifika mane labai sužavėjo. Deja, kino Lietuvoje kol kas per maža, kad tai taptų aktyvia aktoriaus kūrybine veikla, nuolatinės raiškos forma. Didžiausią erdvę vis dėlto užima teatras,  jame daugiau galimybių nuolat kurti. Norėčiau sulaukti to laiko, kai abi meno formos mūsų šalyje susilygins, tada bus lengviau atsakyti ir į šį klausimą.

- Kokiems lietuviškiems filmams teikiate prioritetus?

- Mane žavi senieji lietuviški filmai, juose matau kažką prarasto, naivaus ir gražaus. Žiūriu ir dabar kuriamus filmus, norisi palaikyti kolegas, žinau, kiek pastangų kainuoja išleisti filmą. Nors dabartiniai lietuvių dokumentiniai filmai mane labiau sudomina nei meniniai.

- Kaip manote, kuo savitas yra lietuviškas kinas? Ar reikėtų tą savitumą išlaikyti, ar verta taikyti į masinį skonį?

- Apčiuopiu savitumą, bet jį sunku įvardyti - atsakymas tarsi glūdi pačioje mūsų žemėje, gamtoje. Labai maža, netankiai apgyvendinta šalis, turinti didelių ambicijų. Gal todėl lietuvius žiūrovus jis taip labai nervina - užsieniečiams mes daug įdomesni ta savo prigimtimi. Sergu už abi puses - ir savitumą, ir masę. Tiesiog norėčiau, kad lietuviškas kinas atsigautų visapusiškai.

- Daugelis aktorių ilgainiui patys ima režisuoti. Ar jus tai traukia?

- Kol kas apie tai dar negalvoju. Turiu savarankiškos veiklos idėjų, bet tai būtų tiesiog sumanymo įgyvendinimas, nepavadinčiau to režisūra.

- Kokie vaidmenys jus labiausiai išvargina?

- Nepavykę.

- Jei jus išrinks geriausia kino aktore, būsite apdovanota kelione į Paryžių. Ar teko lankytis šiame mieste?

- Taip, porą kartų. Labai patiko, ypač dėl milžiniškos meno ir įkvėpimo šaltinių pasiūlos.

- Koks pasaulio kraštas jus labiausiai žavi?

- Per kelis kartus apkeliavau didelę Indijos dalį. Norėčiau pratęsti keliones Azijos žemyne į kitas šalis. Ten, kitaip nei Europoje, jaučiu ypatingą kultūros skirtumą. Tai supurto, priverčia pajusti, koks milžiniškas yra pasaulis, koks nereikšmingas yra tavo egzistavimas jame ir kaip gera ir įdomu trumpam jame pabūti. Jei galėčiau važiuoti kur noriu - leisčiausi į kelionę aplink pasaulį. Mielai nuvykčiau į Pietų Ameriką, Afriką, Australiją, aplankyčiau salų valstybes - Kubą, Naująją Zelandiją, Jamaiką, Filipinus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"