Režisieriaus T. Donelos filme "Atsisveikinimas" - Lietuvos aktorių žvaigždynas  

Balandžio 21-oji nacionalinio kino gerbėjų atmintin įstrigs kaip diena, kada bus pristatytas keturiolika metų kurtas filmas „Atsisveikinimas“. Pusantros valandos filmo režisierius Tomas Donela tikina esąs be galo laimingas: subūrė komandą, kuri juo patikėjo. “Ar galima norėti daugiau?”, - pokalbio metu svarstė studijas Australijoje baigęs režisierius.

- Kokie jausmai lanko likus mėnesiui iki taip ilgai lauktos filmo premjeros?

- Pakeisti nieko nebegaliu, reaguoti į kritiką ar pageidavimus - per vėlu, belieka tikėtis žiūrovų dalyvavimo filme. Gerai pasakiau (juokiasi). Dabar toks periodas, kai sėdžiu ir laukiu. Balandžio 21-ąją į kviestinę filmo premjerą rinksis draugai, kolegos ir artimieji, žmonės, kurie prie šito filmo ar prie mano gyvenimo kažkaip prisidėjo, o 23-ąją filmas išeis į visos Lietuvos ekranus. Po to jis bus nebe mano, pradės savarankišką gyvenimą.

- Kurdamas “Atsisveikinimą” susimąstydavote apie žiūrovą?

- Aš nekūriau, negaliu šito proceso pavadinti kūryba. Aš dariau. Galbūt, kūryba kažkada ir buvo trečią nakties prabudus, kai skubėdavau užsirašyti į galvą atėjusią eilutę, kad ryte prisiminčiau. Bet pats procesas ir gamyba to filmo... Tai – labai toli nuo kūrybos.

- Galėtumėte pakomentuoti, kodėl filmas „Atsisveikinimas“ (Laimingo žmogaus istorija) turi net du pavadinimus?

- Žinokite, pavadinimas yra vienas, o tas antrasis... Balsas už kadro atsirado truputį vėliau ir man tiesiog labai patiko. Antrasis pavadinimas labai tiksliai atspindi tai, apie ką filmas.

- Sutikite, retas kuris atsisveikinimas baigiasi laimingai...

- Galbūt, bet vėlgi, kaip tą laimingą pabaigą įvertinsi. Galima tikėtis, kad filmo pabaigoje juoksies ir tai bus laiminga pabaiga, bet ir katarsis yra ne mažiau laiminga baigtis.

- Kaip plėtojasi siužetinė filmo linija?

- Pasakojama istorija paprasta – jūreivis Audrius grįžta į krantą sunkiai sirgdamas ir žinodamas, jog turi nedaug laiko: liga jį nugalės. Iki tol stengiasi suspėti nuveikti svarbiausius darbus: atsisveikinti, atsiprašyti ir pan.

- Filmas kurtas keturiolika metų. Ar tai reiškia, kad per tą laiką atsirasdavo žmonių, kurie jums vis sukliudydavo?

- Dabar esu labai laimingas žmogus, todėl nenorėčiau prisiminti man trukdžiusiųjų. Kur kas mieliau kalbėti apie tuos, kurie padėjo. Kitas dalykas, manau, labai ilgai manimi niekas nenorėjo patikėti. Iš Australijos grįžau kaip tik tuo metu, kai visi iš Lietuvos bėgo. Teko gerai pakovoti, kad gaučiau Lietuvos pilietybę. Ponas Algirdas Brazauskas man padėjo. Apibendrinus galima sakyti, jog susidėjo visi paminėti veiksniai. O gal tuo metu ir įtikinti nesugebėjau? Kurti filmą tiek metų nėra naujas dalykas. Pažiūrėkite, kiek metų filmus daro Š. Bartas ar „Foresto Gampo“ režisierius R. Zemeckis. Panašių atvejų daug, nesu išskirtinis.

- Filme „Atsisveikinimas“ galima išvysti ir jūsų sūnų Martyną. Per tuos metus jis gerokai ūgtelėjo?

- Martynui dabar vienuolika. Tačiau 2006 metais, kai dirbau prie filmo „Berniukas ir jūra“, jis suvaidino pirmą kartą. Taip, jis nėra aktorius, tai - mano vaikas, su kuriuo džiaugiamės puikiu kontaktu. Filmuoti „Atsisveikinimą“ pradėjome 2007-ųjų rudenį, Martynui buvo aštuoneri. Kito vaiko ir neieškojau, klausimas, ar be jo būtų taip pavykę?

- Užsiminėte, kad esate po laiminga žvaigžde gimęs žmogus...

- Taip, gyvenime man labai sekasi: sutinku puikius, dosnius ir gerus žmones. Todėl visai taip, kaip mano filmo herojus, galiu pasakyti esu labai laimingas žmogus: visą gyvenimą darau tai, ką noriu, džiaugiuosi nuostabia žmona ir dviem vaikais, o dabar jau turiu ir savo filmą. Kinas - ne vieno, o daugelio darbas. O su tokiais žmonėmis, kurie dirbo ir filmavosi „Atsisveikinime“ galima kalnus nuversti. Kalbu apie operatorių Rimvydą Leipų, garso režisierių Joną Maksvytį, pirmąjį asistentą Ernestą Jankauską ir, be abejo, kompozitorių Kiprą Mašanauską, tačiau visų išvardintų priekyje turėtų būti Dainius Kazlauskas. Tai - nuostabus, talentingas žmogus ir geras mano draugas. Tiesa, kine mes nedraugaujame, dirbame. Su draugais reikia draugauti, o dirbti - su profesionalais ir talentais, bet, jei tai suderinama, – puiku.

- Matyt, vyriška draugystė nemaža dalimi ir prisidėjo prie to, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas D. Kazlauskas sutiko filmuotis jūsų filme? Teko girdėti, jog jis ilgai atsikalbinėjo.

- Atsikalbinėjo ilgai, nes turėjo įvairiausių planų, bet įtikinau. Nors gal jam reikėjo įsitikinti, kad rimtai į tai žiūriu? Nezirziau (šypsosi). Sutarėme dėl konkrečių terminų ir pradėjome dirbti.

- Jūsų filme daugybė garsių Lietuvos aktorių: Lina Budzeikaitė, Olga Generalova, Dalia Storyk, Jolanta Dapkūnaitė, Vaidotas Martinaitis, Kristina Kazlauskaitė, Albinas Keleris, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Rumšas, Agnė Gregorauskaitė, Olegas Ditkovskis, Kostas Smoriginas ir kiti. Ar sudėtinga buvo visa trisdešimtį sukviesti?

- Teko ieškoti, parinkti, su kiekvienu perkalbėti, buvo ir tokių, kurie nepatikliai žiūrėjo, bet jie ir nevaidino. Dirbdamas su aktoriais jutau ir mačiau, kad manimi pasitikima. Režisieriui tai - brangiausias dalykas, kokį tik gali padovanoti aktorius. Esu jiems be galo dėkingas. Kas yra Tomas Donela be jų? Nulis.

- Apmaudu, tačiau kol filmas pasieks kino teatrus sulaukė ne visi aktoriai...

- Labai gaila Vladimiro Jefremovo, už mane jaunesnio Rimanto Jovo... Su pastaruoju buvome pažįstami nuo konservatorijos laikų, eidavau jo spektaklių žiūrėti... Filme „Atsisveikinimas“ Rimantas atliko nedidelį, bet labai spalvingą vaidmenį. Tai galėjo būti jo startas didžiajame kine, bet neįvyko...

- Kokių planų turite po filmo premjeros?

- Kaip Dievas duos (šypsosi). Norisi padaryti didelį projektą „Lietaus šokis“, bet apie tai kalbėti dar nėra ko. Taip pat turiu rasti laiko ir pinigų pabaigti dokumentinį filmą apie maestro Joną Gricių.

- Smalsu, kam simpatizuojate iš Lietuvos kino kūrėjų?

- Pasakysiu tiek, kad man labai patinka Šarūno Barto filmas „Trys dienos“, o daugiau –sudėtingi dalykai... Mūsų kino žmonių nedaug ir visi mes - viename kino katile. Tikiu, kad po truputį pasikeis valdžios vyrų požiūris į nacionalinį kiną, kad sulauksime bent tokio dėmesio kaip, kad turi latviai, apie estus jau nekalbu. Čia – be galo jautri tema, apie tai kalbu jau dviešimt metų, bet nelabai kas keičiasi.