"Mylimieji" – laikui nepavaldi muzikinė jausmų drama  

Vasario 3 d. kino teatre "Pasaka" pradedama rodyti šių metų Kanų kino festivalį uždariusi prancūzų režisieriaus Christophe’o Honoré muzikinė drama "Mylimieji".

Filme dainuoti režisierius privertė tokias kino deives kaip Catherine Deneuve, Chiara Mastroianni ir Ludivine Sagnier. Filmuotis „Mylimuosiuose” jis įkalbėjo ir legendinį čekų kino režisierių Milošą Formaną („Amadėjus”, „Skrydis virš gegutės lizdo”).

Laikas, kurį atspindi moterys

Filme susipina dviejų kartų moterų – motinos ir dukters – gyvenimai ir kelios epochos. Viena istorija prasideda meilės aukso amžiuje, septintajame dešimtmetyje, pačiame seksualinės revoliucijos ir moterų išsivadavimo judėjimo įkarštyje. Antroji vyksta paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, kai vyrauja įsipareigojimų bei AIDS baimė.

„Aš priklausau kartai, kuri atrado meilę AIDS metu, kai apsisaugojimo priemonės tapo dogma, o mirties šešėlis kybojo virš kiekvieno iš mūsų. Ilgą laiką tikėjau, kad tik mano tėvai pažino tikrąją meilę, kai, tuo tarpu, man buvo skirta tik pusiau meilė, temdoma nepasitikėjimo ir baimės.

Tačiau galų gale nusprendžiau, jog tai jokiu būdu nesumažina mūsų prieraišumo arba aistros, net jeigu ta aistra įgauna gana neįprastas formas. „Mylimuosiuose“ aš bandau nagrinėti tą stebuklingą laimės ieškojimą, kurio neišvengia nė vienas iš mūsų”, - sako filmo režisierius Christophe’as Honoré.

„Mylimųjų“ veiksmas prasideda 1963 m. ir baigiasi 2008-aisiais. Filmo pradžia septintajame dešimtmetyje yra džiaugsminga ir spalvinga, tačiau iškilo klausimas: kaip parodyti laiko bėgimą per personažus bei jų jausmus be laikotarpių rekonstrukcijų? Pasak režisieriaus, visus pokyčius atspindi moterys.

„Buvo smagu vaizduoti 60-uosius – filmo pradža kaip baletas, tam tikras prologas. Vėliau, susitaręs su operatorium Rémy Chevrin‘u, aš nusprendžiau necharakterizuoti laikotarpių. Kartu su kostiumų dizainere Pascaline Chavagne ir scenografu Samueliu Deshors ieškojome dalykų, kurie neišeina iš mados – drabužiai, baldai, aksesuarai...

Tai yra „mišraus kraujo“ santykis su laiku; laiku, kuris yra lengvumo ir liūdesio mišinys. Bėgantis laikas įskaitomas moterų makiaže ir šukuosenose. Plaukų spalva taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį. Norėjau, kad Chiara-Vera būtų šviesiaplaukė, kaip ir jos motina Catherine-Madeleine. Vėliau, tamsiuoju Veros gyvenimo laikotarpiu, jos plaukai vėl rudi. Tai simbolizuoja  šviesumo, lengvumo praradimą”, - pasakoja Christophe’as Honoré.

Dainos – kaip vidiniai monologai

Režisierių Christophe’ą Honoré išgarsino drama „Mano mama”, kuri 2004 m. buvo skandalingai pašalinta iš Kanų festivalio konkurso. Sugrįžti į jį pavyko tik po trejų metų su miuziklu „Meilės dainos”, kurio garso takelį kūrė kompozitorius Alex’as Beaupain’as. Šį kartą režisierius ilgamečio bendražygio paprašė sukurti „Mylimiesiems” tik vieną dainą, tačiau po pirmos atsirado antra, trečia ir taip - visos dvylika.

Pasak Ch. Honoré, filmo dainos - daugiau vidiniai monologai, tarsi galia, atverianti duris lyriškumui. „ Kuriant filmą apie meilę, nėra geresnio būdo išreikšti intymumo lyriškumui kaip daina. Juolab, kad mes su Alexu taip gerai pažįstami, kad jo muzika puikiai dera prie to, kaip noriu perteikti jausmus ekrane. Dievinu muzikinių komedijų dvasią: ten niekada niekas neinkščia ir nesiskundžia, ir visada galima tikėtis, kad ateis lyrinis momentas, kuris atpirks kiekvieną tragedijos dieną”, sako režisierius.

Jausmai ir pažeidžiamumas

Muzikinė drama „Mylimieji” – tai elegija moteriškumui ir aistrai su muzikiniais proveržiais. Ar režisierius nebijo būti apkaltintas per dideliu jausmingumu? „Nemanau, kad reikia elgtis „protingai“, kai kalba eina apie jausmus. Reikia juos gerbti, nepasineriant į sentimentalumą ir sąmoningai išlaikyti tam tikrą lengvumą, siekiant išreikšti dabarties akimirką.

Jausmai man yra priemonė kalbėti apie dvi kartas - savo ir savo tėvų - ir parodyti, jog jaunoji karta yra labiau pažeidžiama, o vyresnioji – bejėgė juos nuo to apsaugoti. Mano pasakojimas impresionistinis, nors jame kalbama ir apie invaziją į Čekoslovakiją, AIDS, teroristinius išpuolius bei nerūpestingų dienų pabaigą. Epiloge Madeleine sako: „Netikiu laime, tačiau tai man netrukdo būti laiminga“. Galbūt ko mes visi to ir siekiame: netikėti laime, bet tuo pat metu jaustis laimingais”, sako režisierius Christophe’as Honoré.