Psichologija: tyrimai rodo, kad iš prigimties mes - optimistai(1)

Nors dauguma save laikome realistais ir vadovaujamės posakiu „atsarga gėdos nedaro“, tyrimai rodo, kad vis dėlto esame optimistai iš prigimties.

Jei paprašytume jūsų įsivaizduoti savo gyvenimą po kelerių metų, tikėtina jį nupaišytumėte pozityvesnėmis spalvomis, nei gyvenate dabar: uždirbsite daugiau pinigų, pasistatysite namą, pakilsite karjeros laiptais… Graži vizija, bet, deja, dažnai nepasiteisinanti. Tyrimai rodo, kad žmonės savo ateitį įsivaizduoja kur kas geresnę, nei būna iš tikrųjų. Mes gerokai prasilenkiame su realybe vertindami įvairias gyvenimo sritis – manome, kad kam kam, bet tik ne mums teks išgyventi skyrybas, prarasti darbą ar susirgti nepagydoma liga. Tikimės, kad mūsų vaikai bus apdovanoti ypatingais talentais, o patys pasieksime daug daugiau nei mūsų tėvai ar protėviai. Stipriai apsirinkama ir spėjant savo gyvenimo trukmę (kartais daugiau nei 20 metų)!

Tikėjimas, kad ateitis bus daug geresnė ir laimingesnė nei dabartis, vadinamas optimizmu. Jis būdingas kiekvienai rasei, regionui ir socialiam sluoksniui. Rinkos tyrimų agentūros „TNS Gallup“ pasaulinė apklausa parodė, kad net 89 proc. pasaulio gyventojų tikisi geresnio gyvenimo po penkerių metų. Tyrimo autoriaus Matthew Gallagher teigimu, optimizmas yra visuotinis fenomenas. Nustatyta, kad optimistiškiausios šalys yra Airija, Brazilija, Danija, Naujoji Zelandija, pesimistiškiausios – Zimbabvė, Egiptas, Haitis ir Bulgarija.

Paprastai esame pesimistai visuotinių problemų atžvilgiu – netikime mažėjančiu nusikalstamumu, bedarbyste ar gerėjančia politine situacija šalyje, tačiau mąstydami apie savo ir artimųjų gyvenimą išliekame optimistai. Dar 2007-aisiais atlikta apklausa parodė, kad nors 70 proc. žmonių mano gyvenantys prastesniais laikais nei jų tėvai, 76 proc. jų buvo optimistiškai nusiteikę dėl savo ateities.

Tikėjimas šviesia ateitimi skatina jos siekti ir įkvepia judėti pirmyn. Kas žino: jei mūsų protėviai nebūtų buvę optimistai, gal ir būtų likę gyventi olose gentimis, be elektros ir kitų civilizacijos laimėjimų.

Vis daugiau mokslinių tyrimų sufleruoja, kad optimizmas yra evoliuciškai užprogramuotas. Tam, kad galėtume įvertinti pozityvias perspektyvas, pirmiausia turime mokėti įsivaizduoti save ateityje. Gebėjimas keliauti laiku mintimis leidžia planuoti ateitį, taupyti atsargas juodai dienai ir motyvuoja sunkiai dirbti dėl atpildo ateityje. Tai taip pat padeda prognozuoti, kaip dabartinis elgesys paveiks ateities kartas. Jei negalėtume įsivaizduoti pasaulio po šimto ar daugiau metų, ar būtume susirūpinę dėl globalinio atšilimo? Ar stengtumėmės gyventi sveikiau? Ar turėtume vaikų?

Galimybė keliauti mintimis padeda išgyventi, tačiau kartu įspėja, kad kažkur ateityje, kiekvieno laukia mirtis. Kalifornijos universiteto biologas Ajit Varki teigia, kad būtų užtekę vien žinojimo apie mirtį, kad evoliucija būtų buvusi užbaigta. Neviltis, įsiterpusi į kasdienybę, būtų stabdžiusi veiklą, reikalingą išgyventi. Taigi gebėjimas keliauti laiku mintimis turėjo atsirasti kartu su neracionaliu optimizmu. Šalia žinojimo apie mirtį turėjo būti gebėjimas įsivaizduoti šviesią ateitį.