Laiminga vaikystė: kaip apsaugoti vaiką skyrybų metu?(1)

Suaugusiųjų pareiga garantuoti vaikams saugumą. Deja, gyvenimas ne visuomet nuspalvintas tik rožine spalva. L.S. skaitytojai teiraujasi, ką išgyvena vaikas, kuomet tėvai nusprendžia pasukti skirtingais keliais, ar kuomet jis patiria smurtą, arba kai trejus metus besitęsiančioje pedofilijos byloje tampa suaugusiųjų kovos įrankiu? Ar šalyje yra institucija, kuri suteiktų tokiam vaikui pagalbą?

Suaugusių nenuovokumas

Vaikų psichologai ir psichiatrai neatsistebi suaugusiųjų nenuovokumu, kuomet į tarpusavio kovas jie įtraukia ir vaikus. Anot specialistų, jei vaikas patyrė smurtą ar seksualinę prievartą, jo viduje ir taip „verda košė“, kurios jis nesupranta.

Tuo tarpu suaugusieji, privalantys garantuoji atžalų saugumą, situaciją apverčia aukštyn kojom: drabstomasi nemandagiais epitetais, kaltinimais, kad viena ar kita pusė yra kalta. Vaikas tokioje kovoje lieka auka, nesuprantanti, kuo prasikalto.

Precedento šalyje neturinti D.Kedžiaus ir L.Stankūnaitės dukters istorija ir dabartinės mergaitės gyvenimo sąlygos, anot vaikų psichologo - psichiatro Lino Slušnio, susijusios su emociniu smurtu, kurį vykdo šeima, mananti, jog ją gina ir saugo. Rodos, visi kovoja už kilnų tikslą – mažametės gerovę, tačiau, pasak psichologų, vargu ar nors vienas šios istorijos dalyvis realiai suvokia, kokios košės privirė?

„Pabandykite jūs, suaugę žmonės, pagyventi nuolatiniame strese. Išprotėsite per pirmąją savaitę. Tad kaip jaučiasi vaikas? Pasekmės, be abejonių, liks visam gyvenimui. Kokios - aš nežinau. Tai gali būti uždarumas, gali būti, atvirkščiai, labai didelė agresija į daugelį reiškinių“, - samprotauja L.Slušnys.

Vaikai kaltina save

Pasak psichologų, vaikai net tėvų skyrybų atveju, jau nekalbant apie trejus metus besitęsiančią istoriją, yra linkę kaltinti save. Jie dažnai ima manyti, kad yra negeri, netinkami ar kuo nors nusikalto. Tai neadekvačios savo vertės antspaudas, dėl kurio gali atsirasti arba perdėtai adaptyvus elgesys - vaikas taps labai nuolankus, atsisakys savo norų ir poreikių arba gali pradėti maištauti, bandydamas atkreipti dėmesį į savo problemas.

„Supraskime vieną kartą, kad mamos yra atsakingos už vaikus, kokios jos bebūtų. Pradėkime galvoti nuo šio taško - yra mama ir yra vaikas, kuris jai labai svarbus. Padėkime mamai, kuri nori auginti vaiką, o ne kapokime galvas, atiminėkime vaikus ir visą laiką darykime tas primityvias klaidas, kurios anksčiau Lietuvoje buvo įprastos.

Nėra nieko blogiau, kaip atimti vaiką iš mamos ir aiškinti, kad mamytė bloga. Mes dažnai pernelyg skubame išplėšti vaiką iš namų ir visai nesistengiame jį ten grąžinti”, - sako L.Slušnys.

Vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras:

- Lietuvoje vis dar gajus Sovietinių laikų mąstymas, kad šalyje vaikai neprievartaujami, nepatiria smurto ir su jų psichine sveikata viskas gerai. Bet realybė kitokia. Prieš du dešimtmečius, kuomet buvo pradėta kurti vaikų psichinės sveikatos sistema, vyliausi, kad per kelerius metus pasieksime vakarų Europos šalių lygį. Pradžia buvo nebloga, bet dabar jau 15 metų niekas nesikeičia. Sostinėje yra Vaiko raidos centras jis teikia paslaugas, tačiau norint padėti vaikams, turintiems problemų, reikia plėsti gydymo įstaigų tinklą. Nesakau, kad neįmanoma gauti jokios pagalbos. Įmanoma, bet susiduriama su absurdiška situacija. Jei gyveni Klaipėdoje ir nori gauti dienos stacionaro paslaugas, sostinėje turi gyventi teta, kuri priglaustų, nes iš uostamiesčio kasdien neprivažinėsi. Tinklas turi būti išplėstas, kad pagalbos reikalingiems vaikams nereikėtų laukti po aštuonis mėnesius. Žodžiu, visi kovoja už resursus. Politikai labiau atsižvelgia į tai, ko nori liaudis. O jai reikia pigesnių vaistų, todėl vaikų sveikata lieka nuošaly. Lyginant su Europa, suteikiame dešimt kartų mažiau paslaugų, nors problemų turime tiek pat kartų daugiau. Žinoma, kuomet pas mus apsilanko ukrainiečiai ar baltarusiai sako, kad turime labai daug, bet ar tikrai mums reikia lygiuotis į šias šalis?

Apie tai, kodėl suaugusieji vaikus paverčia problemų įkaitais, pasiteiravome psichoterapeuto Raimundo Milašiūno.

- Jei mamos ir tėčio gyvenimas nesusiklosto ir jie pasuka skirtingais keliais, vaikai išgyvena pragarą, ne tik dėl to, kad tėvai skiriasi, bet ir dėl nesutarimų, su kuo jis gyvens. Kodėl tokiose situacijose vaikai paverčiami įkaitais?

- Vaikas - tampa kovos įrankiu. Suaugusieji būna apakinti pykčio, skausmo ir daugeliu atveju bejėgiškumo jausmo. Jie suvokia, kad niekaip nebegali pakeisti situacijos, bet vis tiek bet kokia kaina bando iš jos išbristi kaip laimėtojai. Žiauru, kai supranti, kad nieko nebegali pakeisti. O vaiku lengva pasinaudoti, nes jis nesugeba pasipriešinti. Kiekvieną situaciją priimą tokią, kokia ji yra ir stengiasi su ja susigyventi.

- Bet suaugusieji juk turėtų vaikams garantuoti saugumą, o iškilusias problemas spręsti galėtų spręsti civilizuotai…

- Čia ir vėl grįžtame prie to bejėgiškumo jausmo. Vienai ar kitai pusei norisi įsitikinti, kad jie dar gali nors truputį situaciją valdyti. Tiek viena, tiek kita pusė, taip sakant, bando „laimę“ juodindami vienas kitą pelnyti vaiko palankumą, kuris simbolizuotų kaip ir persvarą ar net tam tikra prasme pergalę. O vaikas, natūralu, kad pasiduoda, nes jam sunku atskirti, kur balta, kur - juoda. Tai liūdniausia tokiose kovose.

- Sakote, kad tokiose situacijose suaugusiems aptemsta protas ir jie net nesuvokia, kad žaloja vaiką?

- Jie paprasčiausiai nebegali galvoti. Yra toks terminas regresija, kuri pasireiškia įtemptoje stresinėje situacijoje. Tuomet suaugusieji virsta vaikais, kuriuos apima nesąmoninga būsena ir jų poelgiai yra kaip vaikų. Realiai jie nelabai suvokia, ką daro. Patys yra vaikai ir į priešininką, jei taip galima pasakyti, žvelgia kaip į kitą vaiką smėlio dėžėje.