Komentaras: dar kartą apie supermamų "veislę"(79)

Lietuvos aktyviosios mamytės dažnai skundžiasi, kad joms nuolat skiriamas nepakankamas dėmesys, todėl nusprendžiau, kad reikia su šia žiauria neteisybe kovoti ir niekaip negaliu susivaldyti periodiškai neparašęs apie supermamas. Laikykite tai mano indėliu į naujos kartos auginimą.

Šįkart supermamyčių temą vėl užkabinti privertė Eglė Skrolytė, TV3 laidos “Mamyčių klubas” vedėja, kitaip tariant, supermamų vizualinis įsikūnijimas. Viename interviu ji pareiškė, kad patys kategoriškiausi žmonės yra tie, kurie neturi vaikų. Kadangi pats vaikų neturiu, tad išdėstysiu savo kategorišką nuomonę apie tokius supermamyčių pamąstymus.

Kiekviena supermama įsitikinusi, kad jų vaikas yra, be jokios abejonės, pasaulio stebuklas, beveik išganytojas, kurio atėjimas turi nušviesti visų aplinkinių gyvenimą neįtikėtinai ryškia ir akinančia šviesa. Tokia akinančia, kad turėtum nebematyti kitų dalykų, pvz. karo, bado ar tai, kad baltosioms meškoms vis mažiau lieka ledynų.

Supermamų bėda yra ta, kad jos įtikėjusios, kad jų vaikas visų be išimties gyvenimuose turi užimti svarbią vietą ir daryti pasaulį gražesniu. Tai štai, pasaulyje neseniai įvyko toks septintamilijardinis stebuklas, bet, pasak gandų, mūsų planeta vistiek ritasi šuniui ant uodegos. Supermamos turėtų nustebti, kad jų vaiko gimimas neišgelbsti aplinkinių nuo tokių problemų kaip finansiniai nepritekliai, sveikatos bėdos ar nelaiminga meilė.

Todėl dabar galiu visoms supermamoms ir jų gerbėjams atskleisti neįkainojamą paslaptį: jūs užknisat tuo, kad nustojate gilintis į tai, kas kitiems žmonėms svarbu, ir kartu su vaiku norite tapti saule, apie kurią viskas sukasi. Kaip žinia, kiekvienam savo bėdos - didžiausios. Žmogus, kurį ką tik atleido iš darbo, tikrai nėra nusiteikęs klausytis, kad vaiko išspaustas Lietuvos formos kakutis ką tik padarė pasaulį geresne vieta , ar kad visos jo bėdos nėra reikšmingos palyginus su gyvenimo prasme, kurią suteikia tėvystė ar motinystė.

Tačiau supermamų etalonas E. Skrolytė dar tėškė ir tai, kad Lietuva iš tikrųjų nėra itin tolerantiška – vaikai su mamomis tarsi turėtų būti uždaryti tam tikroje tik jiems skirtoje erdvėje ir netrukdyti kitiems. Neprimena, mažumų retorikos? Pvz., gėjai irgi teigia, kad visuomenė juos spaudžia slėpti savo instinktus ir dėl to jie priversti būti pogrindyje.

Einant Vokiečių gatve Vilniuje ir nuolat matant krūvas vaikščiojančių mamų su vežimėliais, sunku patikėti, kad mamos mūsų krašte nėra toleruojamos. Todėl tokie kraštutiniai teiginiai daro supermamas sekta, su visais jai būdingais atributais. Šioji turi tikėjimo ašį – asmenybės išganymą per apsivaikavimą. Ir kaip kiekviena sekta turi „kitus“ (priešininkus, netikinčius jų religiniais teiginiais), šiuo atveju, visus neturinčius vaikų. Klasikinis priešo konstravimo pavyzdys.

Jei pasaulyje egzistuotų tik tokie priešai, čia būtų nuostabi vieta gyventi. Kaip gera prisėsti priešų pilnoje kavinėje, paleisti po ją siausti savo tris mažuosius monstrus ir nesulaukti nei vieno smerkiančio komentaro. Ach jūs nepatenkintos, kad jūsų teroristų būriui siaučiant kiti neploja iš laimės katučių? Beje, tarp tų neplojančių dažnai būna ne tik bevaikiai, bet ir mamos, kurios atėjo pailsėti nuo namuose keliamo vaikų triukšmo.

Savaime vaikų klegesys nėra blogas dalykas, bet, kaip ir visi kraštutinumai,  pradeda erzinti. Tiesiog negalite tikėtis susižavėjusių šūksnių nuo staliuko, šalia kurio jūsų mažylis spiegia nesveiku balsu jau gerą pusę minutės, o jūs vietoje to, kad juo pasirūpintumėte, toliau ramybės būsenoje, kurios pavydėtų net jogai, gurkšnojate kavutę su savo draugaitėmis. Ir su netolerancija tai neturi nieko bendro. Dažniausiai tik su supermamų nepagarba aplinkiniams.