Komentaras: davatkų švietimas arba kaip vaikus pasileidimo moko(13)

Lietuvoje seksualinis švietimas mokyklose – dalykas apleistas. Nenuostabu. Vos papurčius nusistovėjusią dorovingos visuomenės švietimo tvarką, stiklinėje vandens tuoj pat kyla audra. Pabandžius šiek tiek modernizuoti apdulkėjusių vadovėlių žinias, į kovą stoja "supermamų" armija. Tiesa, tokią sistemą, pasirodo, įmanoma apeiti. Šį būdą rado ne kas kitas, o tolerancijos šaukliai.

Mokykloje oficialiai apie tokius dalykus kaip homoseksualumas, biseksualumas ar – dar baisiau – įvairiausi lyčių keitimai niekas nepasakoja. Seksualinis jaunimo auklėjimas paliekamas televizijai – šis metodas juk visada veikė.

Nenuostabu: vos pabando koks jaunas mokytojas, dar entuziazmu degančiomis akimis, jaunimą apie pasaulyje siaučiančius vėjus pamokyti ar mokyklinę programą pavyzdžiais pagyvinti, iš  karto prasideda tėvų nepasitenkinimas. “Jei jau namuose apie tai nekalbame, mokykloje čia niekas mano vaikui proto nebalamutins”, - dažniausia  “aš tyliu, tegu kiti nekalba” ugdymo taktika.

Tad ir politikai švietimo reformų metu mokyklų programų keisti nežada – triukšmo bus daug, o naudos – nulis.

Tačiau šią nekintančią tvarką, pasirodo, galima apeiti. Nuo rugsėjo mėnesio po Lietuvą keliauja kūrybinė integracija “Pilietiškumo žadintuvas”. “Milžiniško užtaiso žadintuvas iš snaudulio žadins ir aktyviam pilietiškumui kels mokyklų bendruomenes!” – skelbiama.

“Tai – neformalaus ugdymo metodai, kurių pagalba supažindinama su žmogaus teisėmis, identifikuojamos vietos problemos, įgalinami bendraamžiai lyderiai, kurie į veiklas įtraukia dar daugiau jaunimo.” – taip pat skelbiama.

Pozityvo kelionė po Lietuvą organizuojama įgyvendinant respublikinį projektą – „Piliečio žadintuvas“. Projekto metu bus aplankyti 27 miestai, į veiklas įtrauktos 145 mokyklos ir 2355 jaunuoliai (pridedamas renginių tvarkaraštis).

Tad mokinukai uoliai registravosi, su tėvelių palaikymu ir pagalba. Juk užklasinė veikla – puikus dalykas, ilgiau laikantis vaikučius toliau nuo gatvių, rūkalų ir blogų draugų. O ką ten tie vaikai veiks – ar svarbu, vis ramybės kaina nedidelė.

Vėliau pasirodė, kad 14-18 metų jaunimui buvo diskusijų, vaidinimu metu pristatomos socialinės problemos. O “Gyvojoje bibliotekoje” ir užsiregistruoti galėjai pažinčiai su dominančiu žmogumi, išsiskiriančiu įvairiausiomis savybėmis. Tarkime, žydu, ugniaplaukiu ar... homoseksualu. Susipažinęs ir pakalbėti rūpinčiais klausimais galėjai.

Tuomet vienoje naujienų svetainėje pasirodė septyniolikmetės atsiliepimai apie neformaliojo ugdymo projektą. Mergina džiaugėsi, kad, gyvendama nedideliame miestelyje, galėjo pamatyti to, ko dar nemačiusi ir suprasti tai, kad visi esame lygūs. Tarkime, po pažinties su biseksuale mergina rašė: “Ji man pravėrė akis į platesnį pasaulį, kuriame ne tik aš ar mano draugai, bet ir daug daugiau žmonių su didesnėmis problemomis (patyčiomis, nepripažinimu bei pagieža ir kreivais žvilgsniais). To pasakojimo man pakako, kad aš ją suprasčiau.”

Ir tuomet prasidėjo. Komentaruose merginos laiške įžvelgtas rizikingas polinkis įvairiausioms lytinėms pakraipoms ir net lengvabūdiškam elgesiui. “Man keistai atrodo, kad devintokė po pokalbio su biseksuale suprato, kad reikia vadovautis principu "Gyvenime reikia išbandyti viską, nes gyvenam tik vieną kartą“. Vadinasi, mergina pasiryžusi išbandyti biseksualius santykius, paskui gal ir homoseksualius. Kas toliau – narkotikai?”, “Kokia "įdomi šviečiamoji" programa jaunimėliui...

Na taip, seksas įdomiausia... bandyk, bandyk brangioji... kaip Vladas rašo - pasekmės tavo, ką pasidarysi, tą ir turėsi. Tik paskui nesistebėk, kad pirštais į tave rodys - va, šita... Laisvė vadinasi - būti pasileidusiais, tfu.” Vienas tėvas net pasidžiaugė, kad jo sūnus tame renginyje nesudalyvavo: “Mano sūnus šio projekto renginyje nedalyvavo, bet kaip tėvas norėčiau, kad mokyklos labiau pasidomėtų, kas atvyksta į mokyklas skleisti savo pasaulėžiūros, kad būtų aišku, apie ką bus kalbama. Aš asmeniškai tikrai nenorėčiau, kad mano nepilnamečiai vaikai klausytų homoseksualizmo ir biseksualizmo propagandos. Įdomu, ar šito žadintuvo veikla suderinta su Švietimo ministerija?”

Tad programa, nors išpildžiusi, kas žadėta, ir net surambėjusią sistemą apėjusi, buvo pasmerkta kaip “gėjų propaganda”. Galima suprasti, kad savanorystės ir užklasinės veiklos impotentiškumas Lietuvoje kelia palaimingą ramybę. O štai pokyčiams mokykloje - ne vieta.