Jaunų tėvelių dilema: kaip auklėti savo mažąjį?

Dažnas turime vaikystės nuoskaudų, kaltiname tėvus ir jų auklėjimą. Bet ar susimąstome, kodėl tėvai auklėja savo vaikus vienaip ar kitaip? Kodėl vienoje šeimoje išauga skirtingi vaikai? Kas apskritai vaikus paveikia – tėvų asmeninis pavyzdys ar auklėjimas? Ir kodėl, net jei suaugę puikiai suprantame tėvų auklėjimo klaidas, kartais jas pakartojame, auklėdami savo vaikus?

Ši tema, pasirodo, labai plati ir ne tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Auklėjimas veikia skirtingai žmonės ir todėl, kad visi auklėjamieji ir auklėtojai yra skirtingi, ir todėl, kad auklėjimo kryptys bei sistemos skirtingos. Be to, teigiama, kad ir auklėjimas, ir perauklėjimas vyksta nuolat – visi visus auklėja: tėvai vaikus, vaikai tėvus, vyrai žmonas, žmonos vyrus, mokytojai mokinius, draugai draugus it t.t..

Bet pirmiausiai išsiaiškinkime, kaip apibrėžiamas auklėjimas. Auklėjimas yra kryptingas poveikis į asmenybės vystymąsi; tai ugdymas, formuojantis tam tikrus bruožus ir sistemingai keičiantis auklėjamojo elgesį. Auklėjant formuojami arba keičiami: gyvenimo matymas, gyvenimo vertybės ir taisyklės, taip pat elgesio manieros, įgūdžiai ir įpročiai.

Neretai auklėjime perauklėjimas išskiriamas kaip atskiras procesas. Perauklėjimas skiriasi tuo, kad auklėjimas yra pradinis procesas, o perauklėjimas – jau kažkokiu būdu išauklėtos asmenybės tam tikrų bruožų performavimas. Be to, auklėjimo būdai yra įvairūs: tradicinis, laisvas, vyriškas ir moteriškas, vaikų ir suaugusiųjų auklėjimas ir t.t.. Žinoma, visi jie turi skirtingą poveikį.

Pavyzdžiui, tradicinis auklėjimas yra toks, koks yra priimtas tam tikroje visuomenėje. Jei pažiūrėsime į Vakarų pasaulio visuomenės uždavinius, tai per pastaruosius kelis šimtmečius susiklostė tokios tradicijos, kad suaugę turi atlikti viską, ką privalo vaikų atžvilgiu. Svarbiausias sėkmingo auklėjimo kriterijus – kad suaugusiems dėl auklėjimo nebūtų jokių pretenzijų. Ką jaučia vaikas, ne taip svarbu (pagrindinis auklėjimo siekis – besąlygiškas paklusnumas), svarbiausia, kad suaugę atliktų viską, kas pridera pagal susiklosčiusias tradicijas.

Visai kitoks laisvas auklėjimas – jame daugiau sąmoningumo, humaniškumo ir pagarbos vaikui. Tokiu auklėjimu siekiama lavinti vaiko savarankiškumą ir ugdyti pasirinkimo laisvę. Išskirtinis bruožas – auklėjime nenaudojama prievarta. Pagrindinės laisvo auklėjimo idėjos yra šios:

- vaikai gimsta laisvi ir pagrindinė suaugusiųjų užduotis – auklėjant vaiką be prievartos, išsaugoti jo laisvę;

- jei vaikui sukuriamos palankios sąlygos, jis patys linksta į tai, kas gera;

- vaikas neturi jausti pažeminimo, vertimo kažką daryti ir prievartos;

- išlaisvinti vaiką nuo to, ko jam nereikia;

- gyvenimo kelio pasirinkimas – prigimtinė auklėjamojo teisė.

Teigiama, kad ir vienas, ir kitas būdas turi ir privalumų, ir trūkumų: kad tradicinis auklėjimas yra pernelyg varžantis asmenybę, konservatyvus ir nekūrybingas. O štai laisvas auklėjimas, nors ir skaitomas didžiuliu progresyviu žingsniu į priekį, neišugdo tam tikrų elgesio šablonų ir paklusnumo, kuris vis dar pageidautinas visuomenėje. Todėl dėl šių auklėjimo krypčių vyksta daugiausia diskusijų.

Be šių pagrindinių krypčių yra ir vyriškas bei moteriškas auklėjimas. Keista, kad jie taip skiriasi! Taigi, vaikas patiria ir artimiausių žmonių auklėjimo skirtumus. Pavyzdžiui, moteriai svarbus pats gyvenimo procesas: kad vaikas būtų pamaitintas, aprengtas, tvarkingas ir mylimas. Vyras, atvirkščiai, visuomet orientuotas į konkretų auklėjimo rezultatą: jis siekia, kad vaikas turėtų tokias savybes, kokias jis užsibrėžė išugdyti.. Ir dar daug įdomių vyriško ir moteriško auklėjimo skirtumų ypatumų, apie kuriuos plačiau – sekantį kartą.

www.ruvi.lt