Neįtikėtina Indija: sunki šalis keliauti  7

Jau rašiau apie nušvitimo paieškas ir indų keistumus. Norint juos išvysti, reikia daug keliauti. Štai čia nuotykiai ir prasideda, nes nusigauti nuo miesto iki miesto ar norint pernakvoti patogiai, Indijoje reikia ne mažesnės sėkmės nei laimėti loterijoje. Tai nėra lengva šalis keliauti, bet norint ją suvokti, labai svarbu viską planuoti pačiam. Jei keliaujate su turizmo agentūromis, kurios pasirūpina ir viešbučiais, ir nakvyne, daugelis įdomybių taip ir liks kažkur anapus.

Net ir trumpiausia kelionė Indijoje dažniausiai yra tarsi rimtos matematinės lygties sprendimas.  200 km  atstumą čia gali įveikti per maždaug 5 valandas, o jei labai pasiseks, ir visas 7. Taip yra todėl, kad traukiniai čia ne tik lėtai rieda, bet ir stoja kiekvienoje skylėje. Net ir pačioje nereikšmingiausioje stotyje traukinys praleidžia kokias 10 minučių. Visos kelionės metu taip ir liko neaišku ar traukinys ilgiau važiuoja, ar stovi.

Europoje nekvaršintum sau galvos ir išsinuomotum mašiną, bet pažiūrėjus kaip vietiniai vairuoja, supranti, kad labai neilgai išgyventum vairuodamas mašiną su vairu dešinėje. Kilo įtarimas, kad jei indai būtų tiek turtingi, jog galėtų namie turėti “Playstation”, jie pasiektų neįtikėtinas aukštumas kompiuteriniuose žaidimuose. Čia visi realybėje vairuoja taip, tarsi vaikas prie kompiuterinio lenktyninio žaidimo, žinantis, kad turi 7 atsargines gyvybes.

Net neieškojome automobilių nuomos, kurios pagal sklindančius gandus čia ir nėra, ir keliavome traukiniais. Mes įpratę, kad nuo Vilniaus iki Klaipėdos - 3 valandos, o jei užsinorėsi valgyti, sukirsi pusiaukelėje “Statoil” sumuštinį. Indai žino, kad važiavimas kelis šimtus kilometrų yra beveik piligriminė kelionė, todėl jie prisidaro maisto, kuris kelionei įpusėjus staiga būna išdėliojamas ant gultų ir visi pradeda ryti. Jei nenorite būti svečiu, kuris dalyvauja baliuje, bet nekviečiamas prie stalo, geriausia yra imti šonines vietas ir gultus. Keliaujant dviese tai yra tikra palaima, nes gali užsitraukti užuolaidas ir visai jaukiai važiuoti, nesusiduriant su  veriančiais indų žvilgsniais.

Švaros suvokimas Indijoje – labai savotiškas. Traukiniuose pilna šiukšlių ir niekas čia nesivaržo jas tiesiog mesti ant žemės. Tačiau lipdami miegoti ant gultų, indai būtinai nusimaus batus. Tas savotiškas švaros suvokimas atsispindi ir viešbučiuose.

Daugelis įsivaizduoja, kad viešbučiai čia yra labai pigūs. Bet, žinia, kas pigu yra pigu. Už 12 USD gali gauti kambarį dviem nakčiai, tačiau bent jau aš tiek neišgeriu, kad galėčiau tokiuose smigti. Adžmere beieškant viešbučio teko tokį pamatyti savomis akimis: puikiai ten įsivaizduoju narkomanų landynę, kurioje leidžiamasi ir vemiama. Patalynė gal kažkuomet ir skalbta, bet tos iš toli šviečiančios dėmės, gali atmušti bet kokį norą kada nors užmigti.

Net jei radote padorų viešbutį, užmigti gali trukdyti nesveikai įšalę kambariai. Keliavome žiemos metu, kai naktimis būna tik 8 laipsniai šilumos, tad turėjome nemažų bėdų. Vasaros Indijoje ilgos ir labai karštos. Indai užbadytų pirštu tą, kuris pasakė, kad šiluma kaulų nelaužo. Jie visų patalpų sienų viršuje yra palikę skyles, kurios pridengtos tik tinkleliu nuo vabzdžių, kad į visų patektų kuo daugiau oro. Jei pas mus brangiausi butai visuomet būna viršutiniuose aukštuose, tai Indijoje viskas atvirkščiai – butai pirmuose aukštuose, kur patenka kuo mažiau saulės, yra aukso vertės.

Agroje viešbučio kambario lango, esančio per pusę metro nuo mūsų lovos, stikle per vidurį buvo išpjauta skylė. Tam, kad geriau vėdintųsi, mums buvo paaiškinta. Galite įsivaizduoti, kaip tie kambariai būna įšalę. Visuose viešbučiuose prašydavome šildytuvų ir kiekvienąkart sulaukdavome klausimo, o jūsų šalyje ne šalčiau? Indai negalėjo atsistebėti kaip mums gali būti šalta, jei pas mus vėsesnis klimatas. Pabandyk jiems išaiškinti, kas yra centrinis šildymas. Dar labiau jie stebėdavosi, jei mano draugė prašydavo šildytuvo. Tuomet jie mesdavo žvilgsnį į mane, tarsi klausdami „O kam tu tada reikalingas?“.

Iš šešių aplankytų viešbučių, šildytuvas buvo tik viename. Likusiuose penkiuose mes dėl jo kovojome kaip spartiečiai Termopilų perėjoje. Įspūdingiausias apsilankymas buvo Rišikešo viešbutyje „Hotel Welcome“. Nežiūrint pavadinimo, tai buvo pats nesvetingiausias mano per gyvenimą aplankytas viešbutis. Savo Delux kambaryje negavome internete taip gražiai aprašytos vonios, židinio ir terasos. Už tokius nesusipratimus išsikovojome nemokamą vakarienę viešbučio restorane. Atėjus atsiimti savo atpildo, mums buvo pasiūlyta tik vietinė duona su padažu. „Farewell“ būtų tikslesnis šio viešbučio pavadinimas.

Kovojome čia ir dėl šildytuvo. Gavome tokį, kurio kištukas netiko nei vienai iš kambaryje esančių rozečių. Po ilgų įrodinėjimų, jog viešbutis turi užtikrinti, kad šildytuvas veiktų, vienas iš aptarnaujančio personalo atsinešė atsuktuvą, atsuko kištuką, tiesiogine ta žodžio prasme, dantimis nugraužė laidų izoliaciją ir juos nuogus triumfuodamas sugrūdo į rozetę. Man išlemenus „But this is dangerous“, jis tik pašaipiai pažiūrėjo į mane, pasakė „No, it‘s not“ ir, kad patikėčiau juo, pradėjo atsuktuvu giliau sukišinėti laidą į rozetę. Keista, bet jo nenukratė.

Net ir planuojant kelionę iš anksto, niekuomet nesi tikras kaip ir kur pateksi. Jei planuojat kelionę principu „kaip Dievas duos“, patirsite tą patį, tik kelionė jums kainuos daug brangiau. Tiesiogine ta žodžio prasme. Visgi, ten dievai yra visai kiti.