Neįtikėtina Indija: nušvitimas (II dalis)  11(5)

Vakar jau rašiau, kad būnant tiesiog turistu Indijoje ir lankantis tradiciniuose objektuose, nušvitimas yra sunkiai įmanomas dalykas. Bet švenčiausios vietos tikrai turėtų būti tos, kur pradės kaltis pirmieji nušvitimo daigai.

Tokių minčių vedami iškeliavome į Adžmerą, kuriame yra Dargah, viena švenčiausių vietų  Indijos musulmonams. Čia palaidotas šventasis Sufijus sunkiai įsimenamu vardu. Nusimovę batus, kas yra būtina visuose šventuose objektuose Indijoje, nepriklausomai nuo to kokiai religijai priklauso šventykla, įėjome per solidaus aukščio vartus ir staiga pradėjome tikrinti savo turistinius žinynus ar tikrai pataikėme ten, nes mus pasitiko turgaus šurmulys: pardavinėjamos įvairiausios statulėlės, atributika, netgi šalikai.

Prasigrūdus pro įvairaus plauko prekeivius ir įžengus į šventesnes objekto vietas, vienas šventikas mums staiga užmetė ant galvų šalį, uždėjo rankas ir pradėjo murmėti kažkokius palaiminimus, vėliau užrišo ant riešo kažką panašaus į škaplierių ir pareiškė, kad mes dabar privalomai turėtume paaukoti 1000 rupijų (20 USD). Mes nesutikome, buvome aprėkti ir neabejotinai gavome po -100 karmos taškų.

Galvodami, kad tiesiog išsirinkome neteisingos konfesijos šventyklą nušvitimui patirti, patraukėme į vieną seniausių Indijos miestų Puškarą, esantį už 11 km nuo Adžmero, visiems induistams labai šventą miestą. Miestas išdėstytas aplink ežerą, kuriame žmonės prausiasi, meldžiasi, mėto į jį žiedlapius ir visaip kitaip artėja prie nirvanos. Prie ežero prieiti galima per 52 vartus, prie kurių kiekvieno stovi daug šventikų ir vienuolių, kurie paslaugiai pasiruošę tau paaiškinti ką ir kaip čia reikia daryti.

Paslaugumas dažniausiai palaipsniui perauga į agresiją, nes tie šventieji žmonės griebia tave už rankos ir tempia prie ežero, kur pradeda murmėti užkeikimus, kuriuos turi kartoti, uždeda tau raudoną tašką ant kaktos net neprašius ir tuomet sako, kad privalai paaukoti sumą nuo 1000 iki 5000 rupijų (20 – 100 USD). Pradėjus ginčytis, mano draugė pareiškė, kad „Praying should be for free“ (liet. meldimasis turi būti nemokamas), į ką gavome užčiaupiantį atsakymą „It‘s never for free“ (liet. jis niekuomet nėra nemokamas). Lydimi daugybės smerkiančių žvilgsnių ir atsisakę aukoti, patraukėme atgal pro vartus. Gavome dar -100 karmos taškų.

Užsukome į Brahmos, ypatingai garbinamos dievybės Puškare, šventyklą. Prie įėjimo nusipirkome lėkštę, kurioje yra žiedlapiai, ryžiai, pudra ir t.t. Šitą lėkštę šventyklos viduje reikia, prasigrūdus kaip turguje pro minią prie prekystalio, įteikti pagrindiniam šventikui, kuris atima ryžius ir dalį žiedlapių, bet duoda tau saldumynų, kuriuos turi parvežti savo šeimai ir draugams. Likusius žiedlapius privalai mesti į Puškaro ežerą, su kuriuo mes jau buvome truputį apsipykę. Tiek to ir meldimosi šventykloje.

Nedrąsiai grįžtame prie Puškaro ežero, kur vėl gauname instrukcijas, kaip reikia teisingai paleisti žiedlapius į vandenį, vėl klausome ir kartojame maldos žodžius, vėl privalome pasižadėti paaukoti savo šeimos ir draugų gerovei nuo 1000 iki 5000 rupijų. Jau turėjome storą odą, tad vėl nesutikome. Ir šiaip: -100 karmos taškų šen ar ten. Nusprendžiau padaryti eksperimentą ir paaukoti 50 rupijų (1 USD). Šventieji žmonės nustėro, matyt, dėl per menkos mano pagarbos ir neėmė, nors aš bandžiau įrodyti, kad tai yra auka ir jie tai turi paimti. Nušvitimo neradome ir švenčiausiose vietose, nes nesutikome pakankamai sumokėti. Visiška indulgencijų sistema.

Tokia rutina bandant atrasti nušvitimą keliaujant po Radžastaną truko dvi savaites. Saulės akiniai net apsiniaukus tapo sudėtine mūsų kūnų dalimi, o vietoje to, kad atrastume ramybę, su indais darėmės vis irzlesni, grubesni bei piktesni, jų prašymus ignoruodavome arba trumpą „No“ palydėdavome rankos mostu. Dar –100 karmos taškų. Nusprendėme, kad reikia gelbėti savo karmas, jei norime kitame gyvenime nevirsti blusomis, ir išvykome į Rišikešą, laikomą pasauline jogos sostine.

Kelionė iš Delio iki išganymo vietos už 250 km trunka beveik 7 valandas. Kelionės traukiniais Indijoje yra atskiras žanras: netgi trumpiausiam atstumui įveikti prireikia iki 5 valandų. Tai, ko gero, yra geriausias laikas ieškoti nušvitimo, o ką daugiau veikti? Žinoma, su sąlyga, kad netrukdys kaimynai, o mes turėjome neblogas vietas. Nors nušvitimo nepatyrėme, bet meditacinėje būsenoje prabuvome. Tik pagalvokite, kokią epinę istoriją sugalvotų J.K. Rowling (Hario Poterio autorė, sukūrusi istoriją važiuodama traukiniu), jei nuolat trankytųsi Indijos geležinkeliais.

Kraštovaizdis Rišikeše toks, kad nušvitimas gali pasibelsti net ir neplanuojant. O kur dar švenčiausiasis Gangas, nuolat tau sruvenantis prieš akis. Visgi, žmonės ir požiūris, kad čia už viską reikia mokėti, norint rasti nušvitimą, nesikeičia. Nors patys nušvitimo taip ir neradome (džiaugiamės, kad negavome daugiau minusinių karmos taškų, net įmerkėme rankas į Gangą, tai gal truputį ir pripliusavome), bet Rišikeše išvydome daugybę nušvitusių užsieniečių iš Europos ir JAV. Tad galiu bent jau paviršutiniškai papasakoti, kaip tas nušvitimas atrodo: apsirengi skarmalais, bet kokiais, bet geriausia, kuo klaikesniais, užsidedi raudoną tašką ant kaktos, gal todėl, kad jo nenutrinti, nesiplauni galvos kelias savaites, pripūti žolės, pasiimi gitarą ir bliauni „O Šivaaaa, Šivaaaaaaaa, Šivaaaaaaaaaaaaaaaaaaa“.

Su savo -387 karmos taškais tikrai nesu geriausias žmogus, kuris gali papasakoti apie nušvitimą Indijoje, bet jei jūs jį ten suradote, praneškite, man bus labai įdomu.

O kitą kartą pasakosiu apie indų keistenybes. Jos vertos atskiro įrašo.