Neįtikėtina Indija: nušvitimas (I dalis)  10(1)

Kai pasakai žmonėms, kad vyksi į Indiją, pusiau juokais, pusiau rimtai visuomet išgirsi frazę “Tai ieškosi nušvitimo?“. Taip buvo ir mano draugams, taip buvo ir man. Jokia kita valstybė pasaulyje neturi tokio įvaizdžio kaip Indija. Pabandykite pasakyti, kad vyksite į Kiniją ar Japoniją – reakcija bus visai kitokia. Gal tokį mistinį Indijos suvokimą suformavo tai, kad kažkuomet „The Beatles“ į šią valstybę važiavo semtis įkvėpimo, arba tai, kad būtent čia Steve Jobs suprato, kad jo pašaukimas – verslas.

Kaip ten bebūtų, į Indiją važiavau visai kitų tikslų vedinas, tačiau tas aplinkos nesąmoningas spaudimas, kad po Indijos turėtum grįžti kažkoks kitoks, greičiausiai pačiuožęs, kažkur galvoje užsifiksavo ir norom nenorom visų trijų savaičių kelionės metu ieškojau, kaip čia patiriamas tas nušvitimas. Būtent nuo jo paieškų pradėsiu pasakojimų ciklą apie savo įspūdžius Indijoje. Pavadinimą šiam reikalui nusikopijavau iš Indijos turistinio šūkio „Incredible India“. Ji tikrai – neįtikėtina ir dažnai ne pačia geriausia prasme.

Skurdas, neeilinis purvas, nerealus triukšmas, kurio didžiąją dalį sudaro ratuoti kelių eismo dalyviai spaudžiantys garso signalą, reikia nereikia, žmonės, į baltuosius spoksantys taip, tarsi prieš jų akis staiga išdygo Angelina Jolie kartu su Bradu Pittu. Štai tokia standartinė aplinka, kurioje jums prireiks neeilinės sėkmės, norint patirti nušvitimą.

Nesvarbu, kur keliausi: ar į Agrą, kurioje stūkso legendinis Taj Mahal, ar po Radžastaną, kuris garsus savo buvusiais išlaidūnais valdovais, besivaržiusiais, kuris pastatys kuo didesnę ir įspūdingesnę gynybinę tvirtovę, visur rasite daugybę šventyklų ir šventyklėlių, kuriose garbinamos vietinės dievybės: Buda, Šiva, Višnu, Ganeša ir t.t. Pabuvus Indijoje supranti, kad tai yra vienintelės vietos, kuriose gali rasti ramybę. Nuo triukšmo negali pasislėpti netgi viešbučiuose, kurių statytojai tarsi lenktyniavo, kas pastatys plonesnę sieną, kuri laikosi.

Išėjus į gatvę trenkia visiškai nepakeliamas triukšmas. Mašinos, motociklai ir garsieji tuktukai čia juda visomis kryptimis: į kairę, į dešinę, įstrižai, skersai. Šoniniai veidrodėliai visose transporto priemonėse užlenkti, matyt tam, kad mažiau vietos kelyje užimti. Kadangi reikia kažkaip pranešti apie savo didžiuosius manevrus tokiame chaose, kiekvieną vairuotoją, netgi dviratininką, yra ištikęs nervinis tikas, pasireiškiantis tuo, kad nykščiu amžinai spaudžiamas garso signalas. Jei taip pabandytume važinėti Lietuvoje, avaringumas keliuose išaugtų kartais. Šimtais kartų. Vienok, Indijoje per visą kelionę matėme tik 1 avariją. Kaip ten bebūtų, kai kovoji dėl savo vietos ir gyvybės kelyje, laiko net pagalvoti apie kažkokį nušvitimą visiškai nelieka.

Sėkmingai įveikus gatvės kliūtis, galima pradėti lankyti turistinius objektus: valdovų rūmus ir gynybines tvirtoves, šventyklas, parkus. Visi didieji ir turistų trokštami objektai ten pastatyti taip, kad atima žada. Dydis ten visuomet įspūdingas, jei jau statyti, tai statyti.  Šalia to pribloškia mažų detalių gausa. Visos sienos padabintos ornamentais ir papuošimais. Tarkime, Taj Mahalo sienų ir grindų raštai nėra pieštiniai. Jei matote gėlę, tai kiekvienas lapelis, kotelis ir t.t. padarytas iš atskiro akmens inkrustuoto paviršiuje. Sunku patikėti, kad kažkuomet buvusi tokia kruopšti tauta dabar yra apsileidusi iki negalėjimo.

Sugalvojus užkopti į šventyklą ant kalno viršūnės, kas Indijoje yra itin dažnas reiškinys, tu tikiesi ramios aplinkos, mažiau žmonių (nes tik turistai ir vienuoliai gali turėti pasiryžimo kopti nenormalaus statumo laiptais) ir gražaus vaizdo. Deja, yra tam tikrų trikdžių. Kelias į šventas vietas, esančias nerealaus gražumo aplinkoje, dažniausiai yra nusėtas daugybės šiukšlių: saldainių, sausainių, traškučių pakuočių, laikraščių skiaučių, šiaip neaiškaus plauko medžiagų ir būtinai pavienių batų, šlepečių ir kitokių apavų. Lietuviški miškai pavasarį nutirpus sniegui tikrai atrodo geriau. Pagal indiškus standartus pas mus „Darom“ akcija tikrai niekuomet nevyktų, nes laikytume, kad čia neįtikėtinai švaru.

Na bet negi gali trukdyti dvasiniam nušvitimui tokia žemiška smulkmė kaip šiukšlės? Jos taip ir netrukdo, kaip indai, lankantys turistines ir šventas vietas. Atrodytų, kad jie turėtų grožėtis savo kultūriniu ir istoriniu paveldu, susikaupę melstis ir aukoti vienai iš milijono savo dievybių. Kur jau. Tik pasirodžius mums – dviem baltiesiems - maldos, netgi musulmonų šventyklose, būdavo sutrikdytos, o mes tapdavome įdomesni nei brangiausias muziejinis eksponatas kelių kilometrų spinduliu.

Staiga, visi indai mus, ypač mano draugę, puldavo filmuoti ir fotografuoti paslapčiomis, o drąsesni sugebėdavo vaidinti mandagius ir tarti: „Can I take picture with you?“ (liet. ar galiu su jumis nusifotografuoti?). Mums sutikus, vykdavo grupinės fotosesijos su šeimomis, draugų kompanijomis, o mano draugė, kaip koks popiežius, kartais netgi gaudavo palaikyti vaiką ant rankų. Taip ir vaikščiojome nuolat stebimi bei fiksuojami daugybės objektyvų, trikdomi keisčiausių prašymų. Pradėjome suprasti, kad čia tikrai nepavyks rasti bent akimirkos sau, kad galėtume nerti į nušvitimo paieškas.

Rytoj skaitykite ar pavyko atrasti nušvitimo užuomazgų švenčiausiose Indijos vietose.