Neįtikėtina Indija: keistieji indai  5(5)

Jau anksčiau rašiau, kad Indijoje nušvitimas yra sunkiai pasiekiamas dalykas, tad jo nepatyrus belieka stebėti aplinką ir bandyti ją suprasti. Patikėkite, tai - gerokai sunkesnis dalykas nei įsisavinti aukštąją matematiką.

Atvykus į Indiją stebina daug kas, nes patenki į kitą pasaulį, kuriame, atrodo, galioja visiškai kitokie dėsniai nei mums įprasta. Indai, logika ir sveikas protas yra prasilenkiančios tiesės, kurios vargu ar kada susikirs. Todėl jei norisi nuotykių ir nesusipratimų kiekviename žingsnyje, jau reiktų pradėti dairytis bilietų į Indiją.

Indijoje gyvena daugiau nei milijardas žmonių, kurių tik 12% raštingi, o skurdas čia siaučia už kiekvieno kampo. Susirasti pragyvenimo šaltinį tokiomis sąlygomis ir tokiame skruzdėlyne nėra taip jau ir lengva. Visgi, valgyti norisi, todėl būtent Indijoje galima aptikti daug darbo rinkos keistenybių.

Apsilankęs viešajame tualete popierinį rankšluostį gausi iš žmogaus, kurio darbas yra tik nuplėšti skiautę nuo rulono ir ištiesti tau. Prekybos centre paprastu liftu, kuriame telpa 8 žmonės, tave kels ne vienas, o du palydovai. Restorane yra berniukas, kurio darbas yra tik atnešti meniu, užsakymą priima kitas asmuo. Šis užsakymą perduoda informacijos nešikui, kuris tavo pageidavimus dėl maisto pristato į virtuvę.

Dažniausiai aukštesnio lygio indiškuose restoranuose yra begalė nieko neveikiančių ir po salę besitrainiojančių darbuotojų. Nežiūrint tokios gausios darbo jėgos, tikimybė, kad tavo užsakymas bus teisingai suprastas, nėra didelė. 3 iš 4 kartų užsisakius kavos su pienu, tau atneš arbatos su pienu. Galit įsivaizduoti, kas laukia, panorėjus kažko sudėtingesnio. Jei ir atneš kavą, tai beveik niekuomet juodos ir baltos neatneš kartu. Mūsų dviejų kompanijoje vienas dažniausiai gurkšnodavo, o kitas krapštydavo nosį laukdamas savo užsakymo.

Bet net ne visada gali tikėtis ir tiek. Prisėdus vienoje valgyklėlėje Adžmere ir užsisakius kavos, gavome atsakymą, kad galime rinktis tik iš pietų meniu, kuriame yra 2 patiekalai. Kavos jie neduos, nes tai yra “Lunch time” (liet. pietų metas). Po 5 minučių aistringo ginčo mes įsitikinome, kad jie tikrai nejuokavo.

Kiti samdomais darbuotojais dirbti nenori, todėl renkasi privačią verslo praktiką, dažnai itin inovatyvią. Begurkšnojant kavą ant suoliuko Delio centre prisistatė žmogus, kuris laužyta anglų kalba man pasiūlė kažką išvalyti. Niekaip nesupratau ką, tačiau sužinojęs, kad kalbu rusiškai, jis iš savo kuprinės išsitraukė užrašų knygutę, kur buvo jo klientų atsiliepimai, tame tarpe ir rusų kalba. Skaitau: tai yra pats geriausias ausų krapštytojas, kurį esu sutikęs, pasaulyje.

Turiu prisipažinti, kad sekundei šmėstelėjo mintis, jog tai būtų neeilinis potyris. Visgi, sveikas protas nugalėjo: negalima leisti bet kam, o ypač žmogui iš po kurio ant galvos užrištos skarelės kyšo neaišku kelių metų senumo ausų krapštukai, knaisiotis tavo ausyse.

Kai taip rimtai dirbi, gali tikėtis ir uždirbti. Ypač iš baltaodžių turistų, kuriuos indai nesikuklina finansiškai išnaudoti. Pamatę tavo naivų šviesų veidą, jie tau būtinai pasakys sumą, kuri nuo realybės nutolusi kartais ir 20 kartų. Ypač tai galioja derantis iš anksto dėl tuktuko kainos nuo taško A iki taško B.

Net ir suderėjus, ne viskas būna taip paprasta, nes autorikšų vairuotojai dažnai imasi užsakymo nežinodami, kur tiksliai tave reikia nuvežti. Įsėdus į vieną tuktuką Džaipure, pusiaukelėje link viešbučio supratome, kad mus veža ne į tą pusę. Pasirodo, vairuotojas apsiriko į kokį viešbutį mus reikia vežti. Pradėjus ginčytis, kad šis turi mus nuvežti už iš anksto suderėtą sumą iki mūsų viešbučio, jis pradėjo reikalauti daugiau pinigų, nes jam toli važiuoti.

Paaiškinome, kad suklydo jis, todėl mes greičiau išvis nieko nemokėsime ir išlipsime gaudyti kito tuktuko. Vairuotojas nuoširdžiai pasipiktino ir pareiškė, kad mes vis tiek turime jam sumokėti bent pusę sumos, nes, pasako jo, „I made this mistake for you, my friend“ (liet. aš padariau šitą klaidą dėl tavęs, mano drauge). Mes, be abejo, tokiam moraliniam šantažui nepasidavėme ir eilinį kartą Indijoje buvome apstaugti.

Stovint eilėje prie bilietų į muziejų prie manęs prisistatė vaikinukas, kuris mielaširdingai pasiūlė parduoti bilietą į objektą už 250 rupijų (5 USD). Jo turimas 10 rupijų vertės bilietas - skirtas Indijos gyventojams, todėl keliolika kartų pigesnis nei skirtasis užsieniečiams. Apsimetinėti indu ir rizikuoti prie įėjimo neplanavau, tad toliau stovėjau eilėje.

Priartėjus prie kasos paaiškėjo, kad bilietas užsieniečiui kainuoja tas pačias 250 rupijų. Nesusilaikiau ir pasisukęs į bilieto siūlytoją paklausiau, kokia man nauda pirkti bilietą iš jo ir rizikuoti, jei už tą pačią kainą galiu nusipirkti normalų ir saugų bilietą? Gavau atsakymą, kad man jokio skirtumo dėl kainos, o jis, vargšas, gaus net 240 rupijų pelną. Aišku kaip 2 kart 2.

Po tokių loginių galvosūkių sprendimo būtų malonu atsipūsti savo viešbučio kambaryje. Bet ir čia niekad nesi tikras, kad viskas eisis sklandžiai. Net jei duše yra vonia, kas Indijoje prilygsta tikram stebuklui, ji gali stovėti priešingoje pusėje nei dušas, prie kurio prijungtas vandens kaitintuvas. Mums buvo paaiškinta, kad jei norime atsipalaiduoti mirkdami vonioje, galime karštą vandenį tiesiog leistis į kibirus ir taip užpildyti vonią. Tikras indiškas komfortas.

O gal čia tik mes europiečiai gyvename per sudėtingai? Apie kitus nuotykius Indijoje sekantį kartą.