N. Skrudupaitė - apie toleranciją keliaujant  3(1)

Globalizacijos amžiuje galimybės keliauti pasiekė savo apogėjų. Jei turi pakankamai lėšų, su keletu ar keliolika persėdimų gali nusigauti į bet kurį pasaulio kraštą.

Nepaisant to, kad prieš keliaujant į užsienį visi dažniausiai turime susidarę vienokį ar kitokį svečios šalies vaizdą ir įvaizdį (beje, labai dažnai paremtą stereotipais), atvykus vis tiek gresia patirti tikrą kultūrinį šoką.

Perfrazavus liaudies išmintį – šimtą kartų girdėjęs, vis tiek nustembi pagaliau pamatęs.

Niekam ne paslaptis, kad daugiausia skirtumų atrandama tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Rytiečiai yra žymiai santūresni, juos retai pamatysi santykius besiaiškinančius viešumoje ar praradusius kantrybę, su turistais tiek indai, tiek tailandiečiai ar šrilankiečiai elgiasi pagarbiai, dažnai pakenčia net pačius įnoringiausius poilsiautojus.

Apie nuolat besišypsančius tailandiečius net sakoma, kad jie, turbūt, ir nusikalsdami šypsosi. Visos Rytų kultūros turi gilias istorines ir kultūrines šaknis, pirmosios civilizacijos kūrėsi būtent rytuose, todėl čia tradicijos vertinamos net labiau nei įstatymas.

„Visiems žmonėms, keliaujantiems į užsienį patariame pasidomėti šalies, į kurią vykstama, tradicijomis, aktualijomis, etiketo normomis, – sakė tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ Klientų aptarnavimo skyriaus vadovas Ričardas Nosevičius.

– Tarkime, Rytų valstybėse tiek moterys, tiek vyrai turėtų rengtis kukliau – per daug nuogo kūno gali būti nesuprasta ar net palaikyta įžeidimu.

Tiesa, pavyzdžiui, kurortinėse Tailando zonose vietiniai gyventojai yra pripratę prie pusnuogių turistų, besideginančių paplūdimiuose, o patys turistai už paplūdimio ribų kūną prisidengia – tai kompromisas, priimtinas abiems pusėms.

Taip pat Rytų šalyse reikėtų vengti akių kontakto, taip įprasto mūsų kasdienybėje, o žvilgsnių su priešingos lyties atstovais susidūrimas dažnai gali būti palaikytas priekabiavimu ir nepagarba. O štai Vakaruose tarpasmeninis bendravimas kur kas laisvesnis.“

Viena iš sąvokų, su kuria europiečiai sieja Azijos ar Afrikos kultūras, yra „nešvara“. Tačiau su šiomis kultūromis artimiau susipažinę žmonės sako, kad tai yra labai reliatyvus dalykas.

„Prie tiesiog gatvėje pardavinėjamo ir dulkėse besimaudančio žalios mėsos gabalo, maisto, gaminamo visus ingredientus čiumpant plikomis rankomis, ar po džiungles basomis vaikštančių žmonių vaizdo priprasti sunku ne vienam vakariečiui, – pasakojo patyrusi keliautoja, žurnalistė Neringa Skrudupaitė.

– Gilus įsitikinimas, kad tai nehigieniška, pavojinga sveikatai ar tiesiog bjauru, daug kam trukdo susipažinti ir objektyviai įvertinti kitų šalių kultūrą ir ypač virtuvę. Labai gaila, kai žmonės leidžia savo įsitikinimams, kas yra normalu, o kas ne, apriboti savo patyrimą. Tokiems keliautojams siūlau atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti kuo tolerantiškiau.“

Natūralu, kad nuvykę į atokesnius rytų šalių ar Afrikos kampelius, vakariečiai sutinkami ne tik kaip laukiami svečiai, bet ir kaip keisti ir apkalbų verti subjektai.

Prie keliautojų aprangos, kūno spalvos ar turimos įrangos (fotoaparatų, vaizdo kamerų ar transporto) nepratę vietiniai gali atvirai rodyti susidomėjimą ar baimę. Keliaujant motoroleriais po atokesnius Vietnamo ar, tarkime, Laoso kaimelius šviesiaplaukiai šviesiaodžiai atėjūnai sulaukia daugybės dėmesio. Atsiranda tiek norinčių atvykėlius pačiupinėti, tiek išsigandusių ir sprunkančių į namus.

Kiek kitaip atvykėlius vertina patyrę gatvės prekeiviai – apie arabų šalyse paplitusią prekeivių madą poilsiautojus tiesiog čiupti už rankų ir temptis į savo parduotuvėles, jau sukurta daugybė teisingų arba visai pramanytų pasakojimų. „Prie nepažįstamų žmonių familiarumo nepratusius vakariečius toks elgesys gali šokiruoti ir atstumti, tačiau jį suvokti turėtų padėti žinojimas, jog arabiškoje kultūroje derėjimasis yra suprantamas beveik kaip menas, kurį įvaldyti – kiekvieno tikro prekiautojo pareiga ir siekiamybė, – kalbėjo N. Skrudupaitė. – O smalsių vietinių gyventojų susidomėjimą irgi reiktų vertinti pozityviai ar bent jau neutraliai – juk natūralu, kad nematyti dalykai norom nenorom patraukia akį ir dėmesį.“

Prie kultūrinių skirtumų, rodos, galėtumėme jau ir priprasti, nes ir kiek dažniau mūsų lankomos Europos šalys atrandame daugybė mums neįprastų dalykų. Net ir Europos šalys tarpusavyje nepaprastai skiriasi, nes jokia bendrystė Europos Sąjungoje, kultūrinių skirtumų, kaip žinia, nepanaikina ir kultūrų nesuvienodina.

Kalbant apie Europą, didžiausi skirtumai jaučiami tarpasmeniniame bendravime ir elgesio etikete. Pietų šalyse, kuriose džiaugiamasi puikiais orais ir šiluma, žmonių laisvalaikis prabėga miestų gatvėse, draugiškumas parodomas kartu pietaujant ar vakarieniaujant, ten gyvenimas verda iki pat išnaktų, o šiaurinėje Europoje diena paprastai baigiasi kur kas anksčiau. Visa tai ilgainiui lėmė, kad vienose šalyse susiformavo familiaresnio, kitose – oficialesnio bendravimo tradicija.

„Ne tik į Italiją atvykęs švedas nesuvokia, kaip galima net dukart į žandus bučiuoti pirmąkart matomą žmogų, bet ir ispanas stebisi, kaip Austrijos baruose niekas nemeta šiukšlių tiesiog ant žemės, kaip įprasta jo šalyje, – pastebėjo „Tez Tour“ atstovas.

– Tačiau prie šių šalių skirtumų lengviau prisitaikyti nei, tarkime, prie musulmoniškosios Turkijos ar Lotynų Amerikos valstybių, nes Europos šalių kultūros, tarpusavyje ne taip ir skiriasi.“

N. Skrudupaitė sako, kad gerbti kitas kultūras ir laikytis jų taisyklių bei tradicijų yra ne tik naudinga, bet ir saugiau: „Vykstant į svečią šalį, ir ne tik į labai egzotišką, pravartu papildomai pasidomėti joje esančiais papročiais.

Netyčinis provokavimas ir neapgalvotai rodoma nepagarba gali sukelti bereikalingų konfliktų. Nekalbu apie kraštutinumus, kai įsiveliama į tikrą bėdą, turiu omenyje nemalonius nesusipratimus, kurių galima išvengti kiek prisitaikant ir rodant elementarų pakantumą nepažįstamai kultūrai. Ypač, kad joje esi tik svečias.“