Kraują stingdančios pasaulio vietos(1)

Šiurpinančių vietų Žemėje vis dar apstu. Jos vis taip pat kutena nervus aštrių pojūčių ir baisių istorijų mėgėjams, norintiems išvysti tai, nuo ko normalus žmogus skuodžia neatsisukdamas.

Trokšdami rasti ką nors, kas nematyta ir nepatirta, nuo ko gali pasišiaušti plaukai, turistai leidžiasi į drėgnus požemius, kabarojasi į kankinimų bokštus, fotografuojasi šalia siaubingų eksponatų patologinės anatomijos muziejuose...

Visų šventųjų bažnyčia, Čekija

Visų šventųjų bažnyčia - garsieji Kaulų namai.

Meistrai skliautų ornamentą sukūrė iš menčių, stuburo slankstelių ir raktikaulių. Milžiniškas sietynas - tikrų tikriausias anatomijos atlasas - iki šiol kabo ant savotiškų grandinių iš žandikaulių.

Vietoj garbanotų raudonskruosčių cherubinų į begalines girliandas supintos kaukolės. Monstrancija pagaminta iš daugybės smulkių kauliukų.

Manoma, kad Kaulų namuose yra sudėta apie 40 tūkst. žmonių kaulų.

Sedleco vienuolynas Čekijoje

Kaip šiandien pasakoja gidai, jis nuo seno garsėjo senovinėmis kapinėmis, nes vienam abatui, išsiruošusiam aplankyti Šventosios Žemės, atėjo į galvą mintis parsivežti į Čekiją maišą Palestinos žemės ir išbarstyti ją kapinėse.

Perspektyva atgulti šventojoje žemėje sutraukė negyvėlius ne tik iš visos Bohemijos, bet ir iš Vokietijos. Istoriniai dokumentai tvirtina, kad sunkiai sergantys žmonės dar gyvi atšliauždavo iki vienuolyno, kad spėtų užsiimti vietą kapinėse.

Bepročių bokštas Vienoje

Vienos patologinės anatomijos muziejus - tai tikras paminklas išsigimimams, genų mutacijoms ir negailestingai viduramžių medicinai. Antrasis muziejaus pavadinimas - Bepročių bokštas. Taip jis vadinamas todėl, kad yra įsikūręs buvusioje psichiatrijos ligoninėje, lunatikams skirtame izoliatoriuje - jie čia buvo laikomi XVIII a.

Kopti viršun patartina tik didžiausiems cinikams, mėgstantiems arkliškas adrenalino dozes. Visus kitus tie džiovinti ir spirite mirkstantys organai, preparuotos kaukolės ir mumifikuotos nusikaltėlių galvos, taip pat patologiškai išdidėjusios genitalijos geriausiu atveju sukels šleikštulį.

Kapucinų katakombos, Palermas

Po Kapucinų vienuolynu esančios katakombos - sicilietiškojo mirties kulto įkūnijimas, tikrų tikriausia mumijų paroda, kurioje yra apie 8000 kūnų, daugiausia vietos didikų ir žymių piliečių - dvasininkų, aristokratų, įvairių profesijų atstovų.

Mumifikavimo praktika čia atsirado XVI a., kai vietos kapucinai sužinojo, kad po jų vienuolynu slepiamas kažkoks paslaptingas konservantas, sulaikantis lavonų irimą.

Pirmasis bandymas datuojamas 1599 m. - tai labai dievobaimingo vietos dvasininko palaikai. Vėliau katakombos tapo madingos, čia atgulti amžiams panoro daugelis. Kai kurie testamentuose net nurodė, kokiais drabužiais norėtų vilkėti. Daugelis mumijų - šventiniais apdarais, karininkai - su mundurais, „profesionalai“ - su skiriamaisiais savo profesijos ženklais.

Pati žinomiausia ir gražiausia katakombų gyventoja - Miegančioji gražuolė, mergaitė Rozalija, jos kūnas čia buvo atvežtas 1918 m. Naujausias mokslininkų tyrimas sensacingas: mergaitė ne mirusi, ji miega!

Brano pilis, Transilvanija

Viduramžiais Brano pilis buvo pastatyta prie pat bedugnės kraštelio Karpatų kalnuose. Ta pilis atrodo lygiai taip pat kaip daugiau nei prieš 10 metų aprašė Bremas Stokeris (Brem Stocker) savo garsiajame romane „Drakula“.

Viename iš 56 kambarių stovi  milžiniška lova, kurioje pilies šeimininkas neva siurbdavo iš aukų kraują. Pilį išgarsino kunigaikštis Vladas IV, žmonių pramintas monstru dėl aistros visus sodinti ant kuolo. Į pilį vedantis kelias iki šiol vadinamas Nusmailintų baslių keliu.

Paryžiaus katakombos

Ši vieta irgi gerai žinoma turistams. Katakombos plyti po visu Paryžiumi, bet tik nedidelėje jų dalyje priimami turistai. Kitur kiaurą parą patruliuoja speciali požemių policija, ir ne todėl, kad ten yra ko vogti, be žmonių kaulų, o dėl to, kad apsaugotų smalsius turistus. Nuo ko? Jau seniai sklinda gandai, kad Paryžiaus katakombose gyvena vaiduokliai, monstrai ir akli bepročiai.

Mirties slėnis, Tibetas

Jis plyti nuošaliau žinomo maldininkų kelio ir visas nusėtas kaulų. Jogai čia eina ieškoti sąmonės praskaidrėjimo, apsivalymo ir tikėdamiesi įgyti slaptų žinių. Tačiau atgal grįžta toli gražu ne visi.

Manoma, kad Mirties slėnyje siela pereina savotišką teismą, ir nuodėmingas ar beprasmis gyvenimas čia nutrūksta.

Vols Junito kalėjimas, Teksasas

Šį seną Teksaso kalėjimą jame mirtį pasitikusių kalinių šmėklos lanko iki šiol. Krėsti eibes vaiduokliai pradėjo dar XX a. pradžioje: seni prižiūrėtojai pasakoja, kad naktimis pastebėdavo, kaip nuo vienos kameros prie kitos plasnodavo tai viena, tai kita permatoma figūra. Neretai būdavo, kad kalinį, išvydusį neseniai elektros kėdėje mirusio nusikaltėlio iš gretimos kameros šmėklą, sargybiniai išnešdavo be sąmonės į kalėjimo ligoninę, o iš jos šis nė už ką nesutikdavo grįžti į kamerą.

Dabar į kalėjimą leidžiami rinktiniai turistai, kurių sąrašai atsiunčiami iš anksto. Visi jie, suprantama, patikrinami medikų ir raštiškai prisiima atsakomybę dėl savo būklės, net jei tas nuotykis baigtųsi mirtimi.

Apie tokią baigtį ekstremalių pojūčių mėgėjai įspėjami ne šiaip sau. Mirtinų atvejų, deja, pasitaiko gan dažnai...

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"