Indija - tarp spalvų ir kasdienio kultūrinio šoko

Indijoje yra 1 mlrd. 200 mln. gyventojų, tūkstančių tūkstančiai ligoninių. Dauguma jų - privačios. Sveikatos draudimo sistema žengia dar tik pirmuosius žingsnius. Pasak vietinių gidų, sveikatos draudimą turi vos penki procentai šalies gyventojų. Tiesa, pastaruoju metu šalis išgyvena ekonominę krizę, rupijos kursas krenta, o vietos politikai nesutaria, kas dėl to kaltas. Tačiau kiekvienas jaučia pilietinę pareigą kritikuoti ne tik susiklosčiusią ekonominę situaciją, bet ir sveikatos apsaugos sistemą.

Apie sveikatą

„Prieš kelias savaites dėl žarnyno infekcijos gulėjau ligoninė. Sveikatos draudimo neturiu, todėl už visas suteiktas paslaugas teko mokėti iš savo kišenės. Keturios dienos ligoninėje atsėjo 8 tūkstančius rupijų (maždaug 400 Lt).

Mano šeimai tai dideli pinigai, bet jei jau prispiria, niekur nesidėsi“, - pasakoja gidas Suresh (26 m.) ir pabrėžia, kad kai kuriuose regionuose pradedama įgyvendinti sistema, kai kiekvienas šalies gyventojas per mėnesį sveikatos draudimui turės sumokėti vieną rupiją (apie 5 centus).

Įdiegus šią sistemą, visoje Indijoje per mėnesį būtų surinkta daugiau kaip 1 mlrd. rupijų.

Nors didžioji dalis indų gyvena taip, kaip rodoma kino filme „Lūšnynų milijonierius“, gyventojai nelieka be sveikatos priežiūros.

Pasak Suresh, indai visuomet gelbėja vieni kitiems, o jei reikia kreiptis į ligoninę, išlaidoms pinigus renka visa gatvė ar religinė bendruomenė. Jų tarybos sprendžia, kiek lėšų ligoniui skirti, kiek gali susirinkti jis pats savo gyvenamojoje teritorijoje.

Iš gatvėje skelbiamų reklaminių plakatų susidaro įspūdis, kad viena didžiausių sveikatos problemų šalyje yra širdies ir kraujagyslių ligos, o laikraščiuose sveikatos skiltis skirtos onkologinių ligų prevencijai.

Nors šalis iš pirmo žvilgsnio atrodo skurdi, medicinai skiriamos nemenkos investicijos. Gydytojo atlyginimas 3000 JAV dolerių (apie 8344 Lt). Pasak vietinių, tai labai gerbiama specialybė.

Deja, studijos - labai brangios ir daugeliui neįperkamos. Šalia vakarietiškosios, čia praktikuojama ir ajurvedinė medicina bei aromoterapija, kur pasitelkus įvairiausius aliejus malšinamas skausmas, gydoma depresija ir panašiai.

Tačiau jei į gydymo įstaigą, nesvarbu privačią ar valstybinę, kreipsis užsienietis, kaina už suteiktas paslaugas bus maždaug dešimt kartų didesnė. Ši taisyklė galioja visoje šalyje net ir lankantis muziejuose, kur vietiniams įėjimas kainuoja 20 rupijų, (apie 1 litą), o turistams - 250 rupijų (apie 12 Lt)

Apie saugumą keliuose

„Indijoje labai mažai avarijų“, - sako tuktuko vairuotojas Pandžitas, vikriai laviruodamas Varanasio miesto gatvelėmis. Jei atvirai, man jo žodžiai sukėlė šypseną ir abejonę, nes kelyje praktiškai nėra jokių eismo ženklų, o kiekvienas vairuoja taip, kaip jam patogiau.

Mašinos, motociklai, rikšos ir garsieji tuktukai čia juda visomis kryptimis: į kairę, į dešinę, įstrižai, skersai. Šoniniai veidrodėliai užlenkti, matyt, tam, kad mažiau vietos kelyje užimti.

Tamsiu paros metu vairavimams su šviesomis irgi nėra labai populiarus dalykas, o kadangi reikia kažkaip pranešti apie savo didžiuosius manevrus, tokiame chaose kiekvieną vairuotoją, netgi dviratininką, neretai ištinka nervinis tikas, pasireiškiantis amžinai spaudžiamu garso signalu.

Per visą kelionę iš tiesų mačiau vos vieną avariją. Automobilis įsirėžė į motociklą.

Per kelias sekundes iš visų pakampių susirinko nemenkas būrelis žmonių, automobilio vairuotojas jėga išplėštas iš mašinos.

Pasak vietinių gidų, tokiais atvejais neprireikia policijos, teisingumas įvykdomas vietoje.

Avarijos kaltininkas ne tik kad aptalžomas, bet ir sudeginama jo transporto priemonė. Iš pradžių maniau, kad tai tik eilinė pasaka, tačiau Goa teko išvysti pakelėje apskrudusį automobilį, kurio sumaitotas priekis bylojo apie buvusį autoįvykį.

Apie nušvitimą

Tik užsiminus, kad vyksti į Indiją, pusiau juokais, o galbūt ir visai rimtai išgirsti frazę: „Ieškosi nušvitimo?“.

Dažnai sakoma po kelionės į šią šalį turėtum grįžti kitoks, gal šiek tiek „pačiuožusiu stogeliu“, bet nušvitęs, atsivertęs.

Aš tokių tikslų neturėjau, tačiau vis dėlto čakrų atsivėrimo stereotipas žadino smalsumą, kur ir kaip tą nušvitimą rasti...

„Incredible India“ (neįtikėtina Indija – liet.) - turbūt vienas populiariausių turistinių šūkių Indijoje, kurį vietiniai gyventojai dar sustiprina, nuolat pabrėždami „Many colours in India“ (Indijoje – daug spalvų – liet.).

Taip... Šalis tikrai spalvota ir neįtikėtina, tiesa, dažniausiai ne pačia geriausia prasme.

Nesvarbu, kur keliausi - į Agrą, kur stūkso legendinis meilės simbolis Taj Mahal ar į Radžastaną, garsų buvusiais valdovais išlaidūnais, kurie varžėsi, katras pastatys kuo didesnę ar įspūdingesnę gynybinę tvirtovę, ar į Varanasį, kur lauže žmogaus siela iškeliauja į geresnį pasaulį - visur aplink tvyro chaosas, triukšmas ir kalnai šiukšlių.

Lankytinose vietose vietiniai spokso į tave tarsi išvydę pasaulinio garso žvaigždę, spragsi fotoaparatais ar mobiliaisiais telefonais. Turistai tampa įdomesni nei brangiausias muziejinis eksponatas.

Vieni tave fotografuoja paslapčiomis, drąsesni paklausia „Can I take foto with you?“ (Ar galėčiau su jumis nusifotografuoti“ – liet.). Sutikus, prasideda grupinės fotosesijos su šeimomis, draugų kompanijomis ir t.t. Tai yra standartinė aplinka, kurioje reikia neeilinės kantrybės, norint patirti nušvitimą.

Apie nepažįstamus daiktus

Visi didieji ir turistų trokštami objektai ten pastatyti taip, kad atima žadą.

Dydis - visuomet įspūdingas, jei jau statyti, tai taip, kad būtų matoma iš labai toli. Šalia to pribloškia mažų detalių gausa.

Deja, ir čia yra tam tikrų trikdžių. Kelias į šventas vietas, esančias nerealaus gražumo aplinkoje, dažniausiai yra nusėtas daugybės šiukšlių: saldainių, sausainių, traškučių pakuočių, laikraščių skiaučių, šiaip neaiškaus plauko medžiagų ir būtinai pavienių batų, šlepečių ir kitokių apavų.

Pagal indiškus standartus akcija „Darom“ mums visiškai nereikalinga, nes Lietuvoje neįtikėtinai švaru.

Jei iš visos Indijos pavyktų surinkti visas šiukšles, be problemų galima būtų suformuoti atskirą žemyną. Kaip tvarkomasi su šiukšlėmis, pamačiau naktiniame traukinyje.

Plastikinio maišelio turinį pripildę mangų, bananų, arbūzų žievėmis pradėjom ieškoti šiukšliadėžės.

Paklausus traukinio apsaugininko – policininko, per petį persimetusio automatą, - kur ją rasti, - šio veide pasirodė plati šypsena.

Traukiniui dardant per miestą jis atvėrė duris ir plačiu mostu parodė, kad šiukšles galima mesti tiesiai ant gatvės.