Prieskonių pasaulyje: istorinės kovos dėl kvapniųjų žolelių

Manoma, kad prieskonius žmonija pradėjo vartoti anksčiau nei druską, nes prieskoniai, augantys šiltuose kraštuose, esą buvo labiau prieinami pirmykščiam žmogui. Dėl to galima ginčytis, nes sūrių jūrų druska, atsirandanti, kai saulė išgarina vandenį, tai pat nebuvo deficitas.

Dabar mes galime nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti įvairių rūšių įvairiausios kokybės prieskonių. Galime apsilankyti ir specializuotose prieskonių parduotuvėlėse. Jų nedaug, bet yra. Dėl prieskonių kartais pasiginčijama, bet niekas dėl to į atlapus nekimba, galvų nekapoja, o prieskoniai prekybos centruose nėra apsaugoti magnetiniais jutikliais kaip alkoholio buteliai – prieskoniai pigūs. Oštai senovėje dėl prieskonių net kildavo karai, prieskoniai kartais sėkmingai pakeisdavo pinigus.

Antika ir senovės Roma

Indijoje, Kinijoje ir Egipte prieskoniai žinomi jau labai seniai. Istorikai teigia, kad ajerą kaip prieskoninį augalą egiptiečiai vartojo prieš 5 000 metų, o cinamonas Kinijoje buvo žinomas apie 2700 m. pr. m. e. Istorikai tikina, kad senovės Egipte prieskoniai buvo ne tik žinomi, bet ir gausiai vartojami.

Antikos laikais prieskoniai į Graikiją, Romą, Egiptą atkeliaudavo iš Indijos ir Ceilono. Būdavo vartojami ir vietoje, Viduržemio jūros regione, dabartinės Turkijos teritorijoje augantys prieskoniai (pavyzdžiui, lauro lapai), tačiau pagrindinę dalį sudarė atvežtiniai prieskoniai. Senovės graikai ir romėnai žinojo daug mums dabar žinomų prieskonių, atrodo, jie žinojo net daugiau nei mes žinome, nes kai kuriais tais laikais vartotais prieskoniais šiais laikais maistas negardinamas.

Karavanai su prieskoniais iš visų pusių (Pietų ir Rytų Azijos, Afrikos ir t. t.) suplaukdavo į istorinio regiono Finikijos (dabartinio Libano, pietvakarių Sirijos ir šiaurės vakarų Izraelio teritorija) miestą Tyrą. Finikiečiai buvo sukūrę galingą civilizaciją su išvystytais amatais, jūrų prekyba ir kultūra, buvo geri jūreiviai, laivais pasiekdavo Britanijos salas, todėl nenuostabu, kad savotišku prieskonių centru tapo jų miestas Tyras, esantis ant Viduržemio jūros kranto. Tyras ir šiais laikais egzistuoja – tai Libano miestas. Iš Tyro prieskoniai laivais būdavo plukdomi į kitus Viduržemio jūros pakrantės miestus. Kai 332 m. pr. m. e. Tyrą užgrobė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, prieskonių centru tapo Kartagina (dabar Kartažas) – Šiaurės Afrikoje, dabartinio Tuniso teritorijoje finikiečių įkurtas miestas-valstybė. II a. pr. m. e. viduryje prieskonių centras persikėlė į Aleksandriją, didelį Viduržemio jūros uostą Egipte, pastatytą Nilo deltoje. Aleksandrija prieskonių centru buvo labai ilgai – iki tol, kol Viduržemio jūros pakrantėje viešpatavo romėnai.

Ne kiekvienas galėjo senovės Romoje įsigyti prieskonių. Romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas Gajus Plinijus Vyresnysis rašė apie aukštą prieskonių kainą ir apie tai, kad prieskoniai parduodami 100 kartų brangiau nei jie turėtų kainuoti. Tačiau, nepaisant to, kad prieskoniai buvo labai brangūs, romėnų pirkliai nekeliaudavo į Rytus ir patys prieskonių neatsiveždavo. Prieskonių gabenimas buvo Rytų Azijos prekeivių verslas ir tokiu išliko beveik iki Romos imperijos žlugimo. Taigi Roma tuo metu į save siurbė ne tik aukso, sidabro, brangakmenių, bet ir prieskonių atsargas. Teigiama, kad kai 410 m. vesgotai su savo karaliumi Alariku I nusiaubė Romą, jie pareikalavo ne tik aukso, bet ir didelio kiekio pipirų. Tai tarsi dar vienas įrodymas, kad prieskoniai senais laikais buvo aukso vertės.

Tamsieji laikai, kryžiaus žygis ir draudimas

Ankstyvais viduramžiais, po Romos imperijos žlugimo, susiklostė kitokia situacija. Tai buvo Tamsieji amžiai, taip pavadinti dėl didelio kultūrinio kontrasto su antikos laikais. Tai ekonominio smukimo laikotarpis, kurio metu pradėjo mažėti gyventojų, sumenko prekyba (iš dalies tai siejama su klimato atšalimu ir menku derliumi). Europa neturėjo ką pasiūlyti Rytų pirkliams už prieskonius, o gal ir net nenorėjo jų, todėl prekyba prieskoniais apmirė.

Vienu metu Aleksandrija prarado prieskonių centro statusą, nes atgijus prekybai prieskoniais Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje, klestinčioje Bizantijoje, prieskonių sostinė persikėlė į Bizantijos pagrindinį miestą Konstantinopolį (dabartinį Stambulą), kuris ankstyvais viduramžiais tapo turtingiausiu miestu Europoje. Į Konstantinopolį prieskonius gabendavo arabai. Ankstyvaisiais viduramžiais arabų (nes šie buvo užkariavę didelę teritoriją nuo Indijos iki Ispanijos) gabenami prieskoniai į Europą patekdavo ir per Ispaniją.

Bėgo laikas, Europa pamažu kapanojosi iš Tamsiųjų amžių, didėjo ir prieskonių poreikis. Prekybos prieskoniais apimtys didėjo, bet reikalus sugadino turkai seldžiukai, XI a. viduryje užkariavę Mažąją Aziją ir Bagdadą – patį didžiausią arabų kultūros centrą. Taip prieskonių prekybos kelias iš Azijos Rytų per Bizantiją į Europa buvo uždarytas.

1095 metais popiežius Urbonas II paskelbė Pirmąjį kryžiaus žygį. Europos kryžiuočiai išžygiavo mušti musulmonų. Kaip teigia istorija, jei ne armėnų pagalba, patys būtų gavę į kaulus. Po kryžiaus žygio į Europą buvo gabenamas ne tik iš priešų atimtas auksas, bet ir tokie prieskoniai kaip pipirai, cinamonas ar muskato riešutai, kurių Europa iki to laiko nežinojo. Prieskonių poreikis sparčiai augo, o jų panaudojimo sfera greitai plėtėsi. Prieskoniai būdavo vartojami ne tik ruošiant maistą, bet ir gėrimus, nes tuo metu Europa nežinojo, kas yra kava ar arbata. Prieskonių dėdavo vynus ir kitus alkoholinius gėrimus, jie būdavo vartojami kaip vaistai, o krikščionių vienuolynai, kurių tuo metu buvo gausybė, prieskonius naudojo ir kulto tikslams. Taigi prieskonių poreikis didėjo, tačiau prekyba jais buvo labai komplikuota. Visų pirma Bizantija, pagrindinė prieskonių tranzito šalis, jau braškėjo, be to, bažnyčia uždraudė krikščionims prekiauti su „netikėliais“ musulmonais, grasindama nepaklusniuosius atstumti. Susidarė kebli situacija: prieskonių Europai reikia, bet pirkti nebuvo galima, o sąlygų užsiauginti egzotiškų prieskonių nebuvo. Štai tokiu keistu laikotarpiu veiksmų arenoje pasirodė Venecija – nauja prekybinė jūrinė valstybė (daug dabartinių Italijos miestų viduramžiais buvo valstybės). Venecijos valdžia sugebėjo įkalbėti popiežių Inokentijų III, kuris, beje, buvo paskelbęs, kad pasaulio pabaiga ateis 1284 m., ir išimties teise gavo leidimą su musulmonais prekiauti prieskoniais. Tokią teisę gavo ir dar dvi valstybės, tad nuo XIII a.pradžios prieskoniais prekiavo trys valstybės – Venecija, Genuja ir Piza. Tačiau XIV a. Venecija tapo vienvaldžiu prieskonių prekybos centru Europoje. Kai viskas atsiranda vienose rankose, galima nesunkiai prognozuoti, kas bus – prieskonių kainos buvo taip užkeltos, kad jie tapo prieinami tik turtingiesiems. Taigi Azijos ir Afrikos prieskonių kvapus galima buvo užuosti tik dvaruose ir pilyse, o paprasti žmonės prieskoninių žolelių (krapų, kmynų ir pan.) susirasdavo miškuose. Tais laikais net atsirado posakis „Brangus kaip pipiras“. Teigiama, kad tai buvo laikai, kai palankumo ženklu buvo laikoma hercogams, kardinolams ir net popiežiams ir karaliams padovanotas cinamonas, nes tokia dovana buvo laikoma labai vertinga.

Baudos ir didžiosios kelionės

Kadangi viduramžiais prieskoniai buvo labai brangūs, jie būdavo naudojami ir kaip atsiskaitymo priemonė. Prancūzijoje ne vaistininkai, o prieskonių pardavėjai buvo laikomi tiksliausiai pasveriantys. Todėl posakį „Įpylė kaip vaistininkas“ būtų galima pakeisti į „Įpylė kaip pipirų pirklys“.

XIV–XVI a. Prancūzijoje prieskonius galėjo pardavinėti ne bet kas – norint tapti prieskonių prekeiviu, tekdavo ilgai mokytis, o kandidatūras tvirtindavo karališkasis prokuroras. Kadangi prieskoniai buvo labai brangūs, atsirado jų padirbėtojų. Bet jų gyvenimas nebuvo saldus, nes prieskonius vartojo turtingieji, todėl labai greitai buvo įvestos griežtos bausmės už prieskonių falsifikavimą. Teigiama, kad Prancūzijoje už maltų pipirų falsifikavimą pirmą kartą buvo baudžiama labai didele pinigine bauda, o antrą kartą pagavus falsifikatorių, būdavo konfiskuojamas visas jo turtas, o pats falsifikatorius pasodinamas į cypę. Dar baisesnės bausmės buvo sugalvotos Vokietijoje – ten už šafrano falsifikavimą nesąžiningas prekeivis galėjo būti sudegintas ant laužo arba gyvas užkastas į žemę su visu falsifikatu. Tokios žiaurios priemonės davė rezultatą – prieskonių falsifikavimas Europoje tapo retu reiškiniu.

XIV–XV a. Europos rinkai prieskonių nepakako – Venecija su savo diktatu ir didelėmis kainomis labai trukdė prieskonių prekybos plėtrai. Europai reikėjo kaip nors apeiti Veneciją ir arabus, prieskonius gabenusius iš Indijos. Ir tokia galimybė atsirado tuomet, kai Ispanijos ir Portugalijos jūreiviai XV–XVI a. padarė didžiuosius atradimus: apiplaukė Afriką ir pasiekė Indijos vandenyną, atrado Ameriką, Filipinus ir kitas iki tol Europai nežinomas žemes. Portugalų jūrininkas Vasco da Gama, kelio iš Europos į Indiją atradėjas, 1499 m. į Europą iš Indijos atvežė pipirų, cinamono, gvazdikėlių, imbiero ir baigė ekspediciją, kuri truko aštuonerius metus.

Po trejų metų jis surengė didžiulę ekspediciją su 20 laivų, kurie iš Indijos atgabeno labai didelį prieskonių kiekį. Taip prekybos su Indija monopolis, kurį savo rankose laikė arabai ir Venecija, žlugo. Istorikai teigia, kad prekybos prieskoniais monopolio žlugimas sudavė stiprų smūgį visai arabų prekybos sistemai ir turėjo didelę reikšmę tolimesniam daugelio arabų valstybių, esančių tarp Indijos ir Europos, vystymuisi. Žlugus arabų ir Venecijos monopoliui, prieskonių prekybos centras persikėlė į Pirėnų pusiasalį.

Pirėnų pusiasalio valstybės Ispanija ir Portugalija pasielgė kaip ir ankstesni prekeiviai – monopolizavo prekybą prieskoniais. Tačiau arabai savo rankose laikė transportavimo ir prekybos monopolį, o ispanai ir portugalai stengėsi kontroliuoti ir prieskonių auginimo vietoves – ko arabai niekada nedarė. Ispanai ir portugalai į Europą atgabeno ir naujų prieskonių, kurie augo Amerikoje, tokius kaip vanilė, kvapieji pipirai (dar vadinami Jamaikos pipirais), aitrioji paprika ir pan. Dažnai į Europą atkeliavę nauji prieskoniai iš pradžių paplisdavo vienoje šalyje, t. y. toje, į kurią jie būdavo atvežami. Kartais prireikdavo kelių šimtų metų, kad prieskonis paplistų ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, pirmą kartą vanilė į Ispaniją buvo atvežtą 1510 metais, o Angliją ji pasiekė tik beveik po 300 metų.

Neįtikėtinas pelnas ir aukštų kainų politika

Reikia pasakyti, kad Ispanijos ir Portugalijos jūrininkų atradimai prieskonių neatpigino – turėdamos monopolį šios šalys irgi laikė aukštą kainų lygį. Pigesni buvo tik juodieji pipirai. Apie prieskonių kainą galima spręsti iš Ispanijai tarnavusio portugalų jūrų keliautojo Ferdinando Magelano paskutiniosios kelionės aplink pasaulį, kurios metu jis žuvo, istorijos. 1519 m. rugpjūtį kelionę pradėjo 5 laivai ir 270 įgulos narių. Kai 1521 m. ekspedicija pasiekė Filipinų archipelagą, kuriame Magelanas ir žuvo, buvo likę 150 įgulos narių. Po pusmečio dabar Indonezijai priklausančiose Molukų salose, kurios dar vadinamos Prieskonių salomis, 115 įgulos narių ekspediciją paliko. 1522 m. rugsėjį į Ispaniją sugrįžo tik vienas laivas su 18 įgulos narių. Laivui sugrįžus pagrindinis investuotojas į Magelano kelionę Kristobalas de Haras, nepaisant to, kad ekspedicijos metu buvo prarasti 4 laivai, daug įgulos narių žuvo, tapo turtuoliu, nes vienintelis sugrįžęs laivas atplukdė apie 25–26 tonas gvazdikėlių, kurie buvo parduoti už milžinišką 7 888 634 maravedų kainą. Neįtikėtina, ar ne? Bet ko čia stebėtis, jei istorikai teigia, kad tais laikais prekybos prieskoniais pelnai siekė 2 000 –2 500 proc.

Valstybės, turėjusios priėjimą prie prieskonių, laikė paslaptyje savo prekybinius maršrutus ir neretai griebdavosi karinės jėgos, jei reikėdavo atsikratyti konkurentų, akylai kontroliuodavo ir saugodavo teritorijas, kuriose buvo auginami prieskoniai. Pavyzdžiui, olandai, 1656 m. išstūmę ispanus iš Ceilono, įvedė cinamono prievolę: kiekvienas vietinis, vyresnis nei 12 metų gyventojas per metus turėdavo priduoti po 28 kg cinamono. Norma ne kartą buvo didinama, kol tapo net 10 kartų didesnė ir labai sunkiai įvykdoma.

Norėdami išsaugoti aukštas kainas, Europos kolonizatoriai neretai sunaikindavo ištisus miškų, kuriuose augdavo prieskoniniai augalai, masyvus, kad prieskonių auginimas būtų sukoncentruotas vienoje vietoje, kad viską būtų lengviau kontroliuoti. Portugalai XVI a. pradžioje sunaikino labai daug kvapiųjų muskatmedžių, kurie subrandina aromatinguosius muskato riešutus, ir kvapiųjų gvazdikmedžių, kad muskato riešutų gavybą galėtų sukoncentruoti Indonezijos Bando saloje, o gvazdikėlių – taip pat Indonezijoje esančioje Ambona saloje. Tą pačią strategiją vėliau panaudojo ir olandai, išviję portugalus iš šių ir kitų Molukų salyno salų. Norėdami išsaugoti aukštas kainas, olandai kartais sunaikindavo net jau nuimtą ir į Olandiją atgabentą derlių. Teigiama, kad 1760 m. Amsterdame buvo sunaikinta 4 000 tonų gvazdikėlių, cinamono ir muskato riešutų.

Tačiau tuo pat metu olandai labai sėkmingai numalšindavo kitų šalių norą monopolizuoti prekybą prieskoniais. Kai XVIII a. pabaigoje olandams Ceiloną teko atiduoti Anglijai, jie Ceilono cinamono auginimą perkėlė į Indonezijos salas Javą, Sumatrą ir Burneo. XIX a. pradžioje jie Javos saloje sėkmingai pradėjo auginti vanilę, kurios prekybą iki to laiko buvo monopolizavusi Ispanija. Bet ne taip lengva būdavo perkelti augalus į kitas šalis. Pavyzdžiui, vanilė gaminama iš vanilės genties orchidėjų ankščių. Iš Meksikos kilusi vanilės genties orchidėja parazituoja ant kakavmedžio, todėl bandant vanilę auginti naujoje vietoje, buvo perkelti ir kakavmedžiai. Tačiau paaiškėjo, kad to neužtenka, nes kitose tropinėse šalyse nebuvo tokių vabzdžių, kaip Meksikoje, kurie apdulkindavo vanilės žiedus. Buvo pasitelktas dirbtinis apdulkinimas, bet kol žmonės išmoko tą daryti, praėjo daug laiko. Olandams prireikė 20 metų, kad išmoktų vanilę auginti Javos saloje. Tačiau kai kuriose salose ar regionuose atvežtiniai prieskoniai prigydavo labai sėkmingai, tarsi tai būtų jų gimtoji žemė.

Monopolijų žlugimas

XIX a. pabaigoje visi klasikiniai pagrindiniai prieskoniai buvo auginami Anglijos, Prancūzijos ir Olandijos kolonijose. Iš nepriklausomų šalių svarbiausi prieskonių augintojai ir tiekėjai buvo Kinija ir Meksika. XIX a. išnyko prekybos prieskoniais monopoliai, nebuvo tokių prieskonių, kurių auginimas ir prekyba priklausytų vienai šaliai, todėl prieskonių kainos krito, o prieskoniai nustojo būti prabangos preke, jų niekas nebegarbino taip, kaip anksčiau, jie nebeturėjo tokios didelės įtakos įvairių šalių ekonomikai. Tačiau, nepaisant to, kad prieskoniai atpigo, paprasti žmonės nepradėjo jų vartoti daugiau. Atvirkščiai, XIX a. antroje pusėje prieskonių vartojimas šeimos ūkyje sumenko, asortimentas sumažėjo. Bendras prieskonių vartojimas XX a., be abejo, augo, bet tik todėl, kad daug prieskonių naudojo maisto pramonė.

Kodėl, nepaisant to, kad prieskoniai iki XVIII a. pabaigos buvo brangūs, žmonės jų suvartodavo labai daug, o prieskoniai būdavo labai garbinami ir turėdavo didelės įtakos kai kurių šalių ekonomikai? Istorikai nurodo dvi priežastis: žmonės maitinosi labai prastai, maistas būdavo vienodas, o prieskoniai suteikdavo didesnės skoninės įvairovės ir padėdavo skrandžiu susidoroti su maistu. Antra priežastis: tam tikrais laikotarpiais, pavyzdžiui, prieš žiemą, paskerdus gyvulį tekdavo ruošti maisto atsargas, o prieskoniai kartu su druska buvo vieninteliai konservantai.

XIX a. karai dėl prieskonių nekilo. Žmonės kariaudavo dėl teritorijų, naftos, įtakos zonų, bet dėl prieskonių visi karai jau buvo nukariauti.