Atgal į praeitį: iš kur atsirado etiketas prie stalo bei valgymo ritualai?(2)

Kiekvieno mūsų gyvenime neišvengiamai ateina tas momentas, kai atsiduriame prie padoriai apkrauti stalo ir… pasijaučiame vieniši. Gausybė valgymo įrankių, lėkščių, taurių, įmantriai sulankstyta servetėlė – viskas žvelgia į mus paniekinančiai ir tarsi telaukia, kad susimautumėme. Ir kas sugalvojo tas stalo manieras ar etiketą, kurie, nors ir turėtų užtikrinti kiekvienam mūsų maloniai praleidžiamą laiką, dažnai, be nepatogumų ir sąmyšio, nieko neatneša?

O juk viskas yra labai paprasta. Nors dažnai nežinome, kaip tinkamai elgtis, nes manieros nėra įgimtos, o išmokstamos, tačiau lengviausia tai padaryti tiesiog žinant, kaip ir kam tai buvo sukurta. Kaip mes sėdime prie stalo, kaip laikome savo įrankius, netgi tai, kaip dedame maistą į burną turi savo pirminę priežastį, kylančią iš gūdžiųjų viduramžių, ir tai suvokus, elgesys prie stalo įgyja visiškai aiškią prasmę ir logiką.

Tokios stalo manieros, kokių mes laikomės šiandien, net neegzistavo iki pat XVII amžiaus vidurio. Dabartinis valgymo ritualas „a la Francoise“, atsirado Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare ir yra kilęs iš viduramžiais ir Renesansu didikų naudoto modelio, kuris galutinai nusistovėjo XVIII amžiuje. Būtent tada padorioji žmonija pradėjo stalą dengti su vienu tikslu, išlaikiusiu prasmę iki šių dienų – sukurti ir pabrėžti maisto gausos vaizdą.

Tais laikais valgymas prie bendro stalo turėjo tokią didelę socialinę ir politinę reikšmę, kad net mūsų dažnai vartojamas žodis „kompanija“ yra su tuo tiesiogiai susijęs – šis lotyniškas terminas yra sudarytas iš žodžių „com“ („su/kartu“) ir „panis“, reiškiančio „duoną“ arba maistą bendrai. Būtent dėl to, siekiant išvengti politinio dominavimo prieš likusius svečius, sėdint garbingiausioje vietoje – gale – stalai pasidarė apvalūs (prisiminkite karalių Artūrą ir jo 150 šauniųjų riterių – visi sėdėjo prie apvalaus stalo, kaip lygius su lygiais). O tai savo ruožtu sąlygojo ir manierą nedėti alkūnių ant stalo – tais laikais žmonės sėdėjo kur kas labiau susispaudę, nei šiandien ir alkūnės ant stalo reiškė jas įbestas į kaimynų dubenis.

Ir tais laikais, kai mums pažįstamos stalo manieros dar tik formavosi, jų paskirtis buvo viena – užkirsti kelią prievartai ir žmonių tarpusavio priešiškumo demonstravimui. Būtent todėl, jei gerai įsižiūrėsite į taisyklingai padengtą stalą, pastebėsite, kad ant jo esantys peiliai niekada nėra nukreipti į žmogų. Mat, senovėje svečiai ateidavo nešini savo peiliais ir dantimis – galingiausiais individo ginklais, kurie taikioje aplinkoje turėjo būti slepiami. Ir nesusidarykite klaidingos iliuzijos iš Holivudo kino filmų, kad tais laikais didikai švietė vienas kitam spindinčiomis baltomis šypsenomis – tuometinė stomatologija buvo primityvi, o žmonių dantys – tiesiog klaikūs, jei išvis dar tokie buvo (todėl senoviniuose portretuose niekada nepamatysite išsišiepusių ar kitaip dantis rodančių didikų). Būtent dėl šlykštaus ir agresiją pabrėžiančio dantų rodymo ir yra kilęs pamokymas juokiantis ar kalbant prie stalo užsidengti burną ranka. Ne, maisto masė burnoje tais laikais, kai tuštinamasi buvo čia pat prie stalo, niekam nėkėlė ypatingo pasišlykštėjimo, svarbiausia buvo šiepiamos iltys.

Pagrindinius viduramžių valgymo įrankius, peilius taip pat reikėjo slėpti – atsipjovus valgio, kišti atgal į makštis. Iš to kilusi ir tradicija laikyti rankas ant stalo – mat, kažkuris Prancūzijos karalius baiminosi, kad po stalu nuleistose rankose nebūtų slepiamas peilis besti jam praeinančiam į pašonę. Negana to, sočiai užkandę didikai peiliais prie stalo rakinėdavo savo nosis, ausis ir dantis – ir būtent sukrėstas tokio vaizdo kardinolas Rišeljė 1669 metais įkalbėjo karalių Liudviką XIV uždrausti smailius peilius prie stalo, o dvare naudoti tik peilius bukais galais – tokiais, kokius juos Jūs naudojate šiandien. Be to, su tokiu peiliu buvo sunku ką nors nudirti susivaidijus.

Būtina atminti, kad viduramžiais maisto racionas buvo paprastas – žmonės iš esmės valgydavo beveik tik mėsą ir duoną. Daržovės buvo nemėgstamos, o ir jų pasirinkimas tais laikais – negausus. Todėl ir įrankių buvo nedaug. Žmonės maistą imdavo iš bendrų puodų ir indų (tradiciškai – keturiese iš vieno, todėl ir lėkštės tais laikais buvo keturkampės – apvaliomis jos pasidarė tik XVII amžiuje, kai atsirado atskiri įrankiai kiekvienam svečiui). Netgi gėrimus dažniausiai gerdavo dviese iš vienos taurės (būk tai pademonstruoti draugiškumą ir įrodymą, jog taurėje nėra nuodų – būtent nuo to yra kilusi tradicija po kiekvieno gurkšnio nusivalyti lūpas servetėle). Ir jau nuo pat Romos laikų dvaro svečiai maistą imdavo tik pirštais (civilizuotas žmogus maistą imdavo trimis pirštais, o mužikas – visais penkiais, iš to ir atlenktas mažasis pirštelis ar ką nors valgant, ar geriant kavą buvo, o ir tebėra elito ženklas). Dėl to ir maistas tais laikais būdavo dažniausiai tiekiamas šaltas – jo temperatūra išaugo, XVII amžiuje karaliaus Liudviko XIV dvare atsiradus šakutėms (nors pats karalius, šiuolaikinio etiketo sukūrėjas visą gyvenimą vis dėlto valgė tik pirštais). Ir dėvėdavo vyrai kepures bei skrybėles prie stalo, kad tuometiniai ilgi plaukai nekristų į patiekalus (iš to ir rusiškas paprotys valgyti su kepure prie stalo, nepaisant Petro Didžiojo pastangų patrumpinti savo bojarinų plaukų).

Beje, būtent rusas, grafas Kurakinas apie 1830 metus tame pačiame Paryžiuje sukūrė naują stalo dengimo sistemą, taip pat neretą mūsų šiandieniniuose namuose – kai patiekalai nenešami visi iškart, bet atnešami pabaigus prieš tai patiektą. Tas pats rusas Kurakinas taip pat atrado ir desertą – jo sistemoje tai buvo pats puošniausias patiekalas, vienintelis nuolat buvęs ant stalo, bet nevalgomas, kol likę indai nenurenkami ir nuo staltiesės nenuvalomi trupiniai. Dėl to tas patiekalas ir yra vadinamas desertu nuo prancūziško žodžio „desservie“, bendrine prasme reiškiančio „nukraustyti stalą“. Ir svarbiausia jo paskirtis – išvalyti gomurį, todėl tai ir būna saldumynai ar vaisių kokteilis.

Tačiau atgal į viduramžius… Didikų puotų menėse trindavosi šunys bei elgetos, medžiojantys ant grindų metamus kaulus ir maisto likučius  (todėl ir staltiesės su dabartinėmis kryžiaus formos lenkimo raukšlėmis – apsaugai nuo Piktosios Dvasios – buvo nukarusios iki žemės – kad paslėptų po stalais vykstančią betvarkę, o ir po suolais padėtus dubenis išmatoms ar vėmalams, nes puotos trukdavo be pertraukos kad ir 45 valandas) – iš to ir anais laikais privaloma tradicija savo lėkštėje palikti šiek tiek maisto varguoliams – kuriems, beje, vieninteliams ir buvo leidžiama lėkštes laižyti.

Vengiant svečių nunuodijimo, ant stalo dedami įrankiai buvo vyniojami į servetėles (ką Jūs tebedarote šiandien), iš to taip pat kilusi ir tradicija pradėti valgyti tik tada, kai maisto pirmas paragauja šeimininkas, taip įrodydamas, kad šis valgis yra saugus. Na, o pati servetėlių istorija taip pat paaiškina ir amžiną etiketo specialistų ginčą – kur palikti servetėlę, trumpam nueinant nuo puotos stalo – ant stalo ar krėslo?

Pirmoji pasaulio servetėlė atsirado dar senovės Spartoje – tiesa, ne medžiaginė ir ne popierinė, o padaryta… iš tešlos. Iš to ir kilo vėlesnė tradicija duonos gabalėliu valytis pirštus. Medžiaginę servetėlę sukūrė romėnai – tačiau ja buvo valomi pelėsiai, karštame ore neišvengiamai atsirandantys ant maisto. Be to, imperijos laikais buvo valgoma gulint, todėl servetėlės buvo skirtos apsaugoti minkštasuolio medžiagą. Taip pat romėnai išeidami į servetėlę susukdavo nesuvalgytą maistą, iš ko ir yra kilusi tradicija išsinešti maisto likučius iš restorano.

Istoriškai taip jau susiklostė, kad nuo pat seniausių laikų medžiaginės serveteles buvo didelės (kvadratinio metro pločio), nes buvo skirtos žmonems, kurie valgė pirštais. Servetėlės paskirtis visada buvo apsaugoti puošnius drabužius – taip atsirado tradicija servetėles dėtis ant kojų, o tais laikais, kai vyrai nešiojo puošnias ir pūstas apykakles, servetėlės pradėtos rištis apie kaklą (iš to ir pasakymas „sudurti galą su galu“). Taip, servetėlėmis buvo valomi veidai, pirštai ir lūpos, tačiau Liudviko XIV dvare visada buvo reikalaujama, kad servetėlės būtų švarios, todėl šiandien jos visada mums primena, kodėl mes privalome maistą valgyti mažais kąsneliais.

Tame pačiame Liudviko XIV dvare, trumpam pasišalinant iš puotos, servetėlę buvo galima dėti tik ant stalo – kad nebūtų suteptas brangių krėslų gobelenas. Vėlesniais laikais jau buvo laikoma nebemandagu rodyti svečiams savo išteptą servetėlę ir reikalaujama ją palikti ant savo krėslo (o pirštus ir prakaitą nuo veido buvo visai priimtina valytis duonos rieke, tačiau jokiu būdu nelaižyti – pirštų laižymas visada buvo neturtingo žmogaus požymis, mat, varguoliai tais laikais daugiausiai valgydavo tik viralus-troškinius, kurių dubenį buvo privaloma išvalyti nulaižomais pirštais). Ir vis dėlto istorinė servetėlės paskirtis trumpam pasišalinant – aplinkiniams pademonstruoti, kad šioje vietoje sėdi ponas, kuris išvis turi servetėlę, todėl prasmingiausia ją palikti ant stalo. Ir tik kairėje pusėje – mat, ta pusė visada buvo ženklas tarnui, ir taip palikta servetėlė reiškė, kad buvo naudojama, ir ją reikia skalbti. Ir tais laikais ant kėdės palikta servetėlė reiškė, kad svečias čia daugiau niekada nebevalgys, o tai tai buvo tiesiog nemandagu.

Ne vieną dilemą gali išspręsti ir šakutės istorija.

Šis įprastas mums šiandien valgymo įrankis kelio ant mūsų europietiškų stalų ieškojo beveik aštuonerius amžius, nors ją naudojo jau antikos graikai – tiesa, tai buvo dviejų tiesių dantukų įrenginys, skirtas gaminamam ar raikomam maistui prilaikyti. Šakutė jau nuo VII  amžiaus buvo įprastas įnagis Artimųjų Rytų karalystėse, tačiau Europoje pirmą kartą ji pasirodė tik 1004 metais, kai naujoji Venecijos dožo Domenico Selvo žmona, Bizantijos princesė atsivežė ją su savo kraičiu. Visa Venecijos aukštuomenė suėjo pažiūrėti, kaip nuotaka meta maistą į burną „tomis šakėmis“. Pažiūrėjo… ir pasmerkė. Mat, vietinių dvasininkų nuomone, „maistui valgyti Dievas mums davė pirštus, nes nenorėjo kad naudotumėme tokias šakes“. Kai po kelerių metų nuotaka mirė nuo maro, tai irgi buvo palaikyta Dievo bausme „už tokią fanaberiją“.

Todėl nenuostabu, kad viduramžiais šakutė dar ilgai visiems priminė „velnio šakes“, todėl buvo smerkiamos ir nenaudojamos. Juoba kad su dvejais tuometinių šakučių dantukais nebuvo patogu daug ką valgyti, ir visiškai neįmanoma kai ko valgyti, pavyzdžiui, pupų. Anglijoje šakutė buvo laikoma moterišku įrankiu, o Prancūzijoje – netgi keliančiu pavojų. Ir tik 1465 metais ledai buvo pralaužti – šakutės tapo pripažintos Italijoje. XVIII amžiaus pradžioje Prancūzijos karo laivyne buvo sukurtos šakutės su daugiau dantukų -  mat, įrankis su dvejais dantukais labai jau priminė moters tarpkojį, kas neišvengiamai audrino jūrininkų vaizduotę, todėl admirolai nusprendė dantukų skaičių padidinti. Trys dantukai taip pat priminė kitą tapkojį, todėl keturi tapo skaičiumi, mums įprastu ir šiandien.

Dabartiniai išlenkti šakučių dantukai – amerikiečių išradimas, mat, šakutė jiems istoriškai buvo skirta atlikti šaukšto rolę, t.y., maistą semti, o ne smeigti kaip Europoje. Amerikiečiai iš esmės yra sukūrę visiškai savitą valgymo stilistiką, vadinamąją „zig-zag“, beveik visiškai nepažįstamą kitose šalyse, bet tai yra paaiškinama. Pirmieji kolonistai XVII amžiuje ten kūrėsi be šakučių, tik su šaukštais ir peiliais (buki peilių galai ir šakutės į Ameriką atkeliavo tik XIX amžiaus viduryje) – taip buvo patogiau valgyti užkariaujant naujus kraštus. Todėl tuometiniai pionieriai savo valgį pjaustydavo dešinę ranka, kaire šaukštu prilaikydami, tada imdavo šaukštą (o vėliau – ir šakutę) į dešiniąją, ir taip valgydavo susmulkintą maistą (beje, amerikietiška yra ir kąsti bandelę, o ne laužyti ją gabalėliais). Dabar pagal tą tradiciją Amerikoje sakoma, kad „šakutė turi būti ta ranka, kuria laikomas rašiklis“.t.y, dešine, nuolat pakeičiant peiliu, kai maistą reikia smulkinti. Todėl, valgant maistą dešine, kairioji „amerikietiškai“ turi būti padėta ant šlaunies, skirtingai nuo europietiškos-“kontinentinės“ tradicijos abi rankas laikyti ant stalo. Ir save gerbiantis amerikietis šakutę visada laikys dantukais į viršų, vėlgi skirtingai nuo europiečio, laikančio dantukus žemyn – atkreipkite į tai dėmesį, kai kitą kartą žiūrėsite filmą apie amerikiečių gyvenimą…