Grįžta žmona po atosotogų iš sanatorijos į namus pas savo vyrą. Vyras visai nesidžiaugia – sėdi susikrimtęs, neramus, primygtinai reikalauja išmesti sofą. Žmona nėra mačiusi jo dar tokio susikrimtusio.
Po kelių dienų jos vyras neiškenčia sąžinės graužiamas – kas bus, tas bus – pasisako, kad, jai nesant, su kaimyne sugriešijo ant šios sofos, ir dabar nuo to laiko ji jam kelia nemalonius prisiminimus.
Žmona jam ir sako:
– Vyreli, kvaileli tu mano, jei ir aš imčiau taip į galvą ir mėtyčiau savo daiktus, tai namuose liktų tik šviestuvas.